Karališkieji nabatėjų kapai Petroje
Garsi eilutė iš Burgono eilėraščio apie Petrą: „rožės rausvumo miestas, senas kaip patsai laikas“, dar labiau kaitina vaizduotę negu aukščiau pacituotas atsiliepimas, tačiau tiesa yra kažkur per vidurį. Stulbina faktas, kad šioje nykioje aplinkoje buvo sukurta įmantriausia ir dailiausia senovės pasaulio buveinė.
Didžiules permainas šiame atokiame pietų Jordanijos dykumos kampelyje sukėlė smilkalų prekyba. Iš Jemeno, esančio 1600 km į pietus, karavanai gabendavo smilkalus Persijos ir graikų-romėnų pasaulio altoriams, o nanabatėjai kontroliavo šiaurinę to kelio atkarpą. Kaip tik ties jų sostine Petra daugelis karavanų pasukdavo vakarų kryptimi į Gazą, Egiptą ir Viduržemio jūros šalis, kai kurie traukdavo į šiaurinę Siriją, kiti keliaudavo į rytus. Smilkalai buvo būtina prekė, pirkliai galėjo už ją prašyti bet kokios kainos. Tą patį galėjo daryti ir mokesčių rinkėjai, per kurių teritoriją praeidavo pirkliai. 400 pr. Kr. – 100 po Kr. Petros valdovai tapo nepaprastai turtingi. Nuostabių pastatų ir paminklų kūrimas jiems buvo vienas iš būdų išleisti pinigus.
Mirusiųjų namai
Tradiciškai Petros nabatėjai mirusiuosius laidodavo miestą supančiose smiltainio uolose. Tokių kapų šimtai: daugelis jų tiesiog iškirstos uolos, kiti prašmatnesni. Uoliena čia minkšta ir lengvai skobiama, todėl nebūdavo sunku pasidaryti kuklios architektūrinės formos kapą, bet I a. pr. Kr. pabaigoje noras pasipuikuoti turtais pradėjo įveikti kuklumą. Karališkieji Petros kapai, karališki pagal tradiciją, nors ir nesiejami su konkrečiais senovės vardais, jau nebebuvo paprastos kapų olos. Juos statant tradiciniai nabatėjų akmentašių įgūdžiai buvo panaudojami pamėgdžioti, pritaikyti ir patobulinti naujausioms ir ambicingiausioms tokių kosmopolitinių miestų, kaip Aleksandrija, architektūrinėms fantazijoms. Jų stilius su iškiliomis urnomis ir laužytais frontonais yra elektiškas vietinių ir perimtų bruožų mišinys, XVII a. baroko senovinis prototipas.
Tai atvirkščia architektūra, kur reikėjo ne statyti sienas ir kolonas, nes jos jau buvo kietos uolienos pavidalo, bet iškirsti ir išvalyti erdves tarp jų. Pirmiausia tinkamos uolos paviršius būdavo išlyginamas, paskui nuo viršaus iki apačios būdavo iškertamas fasadas. Taisyklingumui pasiekti galbūt buvo naudojami svambalai ir siauri vandens latakėliai, kuriuos vėliau pašalindavo; šalia kai kurių kapų esančios skylės galbūt laikydavo akmentašių pastolius. Atliekant vidaus darbus, reikėjo tiksliai apskaičiuoti, nes uolos griuvimas galėdavo būti pražūtingas, tačiau statytojai visus sunkumus įveikdavo ir sėkmingai pašalindavo daugybę tonų uolienų, o jų darbo rezultatas buvo daug tvaresnis negu apskritai stovintis statinys.
Už kapų fasadų iškirsti palyginti maži kambariai: išorinis, kartais su suolais irgi iškaltais uoloje, už jo galinės sienos – laidojimo kambarys. Petros kapų fasadai, išlikę beveik sveiki, nepaisant šimtmečių užmaršties, žemės drebėjimų, erozijos ir vandalizmo atvejų. Jie tebestovi laukinio gamtovaizdžio fone ir duoda tikresnį ištobulintos ir sutaurintos I a. architektūros vaizdą, negu bet kurie pačioje Aleksandrijoje išlikę paminklai.
Filigranišką fasadų apdailą tikriausiai darė vietos akmentašiai; iš parašų, aptiktų Madain Saliho, kitos nabatėjų buveinės, antkapiuose, galima spręsti, kad akmentašiai išdirbdavo apie 25 metus. Grubesnius akmens skaldymo darbus turbūt atlikdavo vergai.
„Rožės rausvumo“ miestas
Kadaise šie kapų statiniai buvo padengti tinku, pagamintu iš susmulkinto kalkakmenio ir smėlio, ir ryškiai nudažyti. Vėjas ir smėlis nuardė tinką ir atidengė pliką uolieną, kurios atspalviai saulei judant nuolatos keičiasi, atgaivindami kapus kitaip, nei ketino jo kūrėjai. „Juodųjų serbentų, – rašo J. Tailoras, – ledų su juodaisiais serbentais, persikų, abrikosų, šilkmedžio, kroko, žalios mėsos, pieno su sviestu, karamelės atspalvių“.
106 po Kr. Petra prarado nepriklausomybę ir tapo Arabijos imperijos provincija. Vienas naujausių didingų kapų Petroje buvo pastatytas Romos vietininkui, o 446 po Kr. Urnos kapas paverstas bažnyčia. Pradėjus gabenti prekes Raudonąja jūra, Smilkalų kelias per dykumą ėmė prarasti svarbą ir gyventi dykumos mieste darėsi vis pavojingiau. Galų gale kapai apiro, statulos neteko pradinės išvaizdos, o kapų kambariai uolose tapo prieglobsčiu piemenims.
sxc.hu nuotraukos
