Kelionės po Egiptą. Didysis Gizos sfinksas

Sumažinti Padidinti Teksto dydis Spausdinti puslapį

Gizos sfinksas Didysis Gizos sfinksas tebėra vienas ypatingiausių Egipto paminklų. Šis sfinksas yra vienas ankstyviausių ir didžiausias tos rūšies kūrinys. Neaišku, kokia buvo pirminė Didžiojo sfinkso prasmė, tačiau vėlesnių kartų egiptiečiai tikėjo jj esant Saulės dievo Horemacheto, „horizonto Horo“, dar sieto su pirmaprade karaliaus valdžia, apvaizda.

Sfinksas buvo iškaltas iš Gizos plynaukštės uolos tikriausiai Senosios karalystės karaliaus Chefreno (Chafrės) valdymo metais (apie 2520-2494 pr. Kr.), nes stovi greta jo piramidės tako ir slėnio šventyklos. Nors pastaruoju metu, remiantis sfinkso erozijos lygiu, iškelta mintis, kad jis buvo iškaltas keletą tūkstantmečių anksčiau už piramides, tačiau, įvertinus archeologinį kontekstą, mažai tikėtina, jog sfinkso skulptūra yra sukurta ankščiau negu Chefreno kompleksas.

Statyba

Sunku nustatyti, kokia buvo vietos topografija prie sfinkso statyba, nes čia buvo kertami akmenys piramidžių statyboms. Tačiau atrodo, jog sfinkso galva iškalta iš likusio uolienų monolito, išsikišusio iš plynaukštės; panaši uolų atodanga netoliese tebestovi. Ši uolienos iškyša tikriausiai tyčia palikta šioje vietoje, kai aplinkinės uolos buvo skaldomos piramidėms statyti, nes sfinkso galva ir liemuo yra virš aplinkinės žemės lygio.

Žemutinės sfinkso dalys iškaltos žemiau plynaukštės lygio, o norint tai padaryti, aplink uolos masę, iš kurios ketinta suformuoti liemenį, buvo iškastas U formos griovys. Kaip ir piramidės bei gretimos šventyklos, sfinksas orientuotas tiksliai į rytus, tačiau aplink jį iškirstas griovys yra trapecinis, nes pietiniame šone jis eina lygiagrečiai su Chefreno piramidės taku. sfinkso statybos laikotarpiu egiptiečiai buvo linkę skaldyti ir gabenti labai didelius akmens luitus, todėl neturėjo būti sunku surasti darbo jėgos šiai tranšėjai iškasti.

Kai prie uolienos buvo galima prieiti iš viršaus, egiptiečiai akmens luitams atskelti uoloje iškapojo stačiakampį siaurą griovelių tinklą. Uolieną darbininkai kapodavo kieto akmens kaltais, tačiau gali būti, kad naudojo ir varinius kirtiklius. Griovelius iškirsdavo kiek gilesnius negu norimas akmens luito storis, paskui truputį įsikirsdavo po juo ir naudodami medinius svertus, luitą atskeldavo ir iškeldavo. Kertant griovį aplink sfinksą, daugelis masyvių luitų, matyt, buvo nuvilkti į šalį – iki sfinkso šventyklos, kur panaudoti jos šerdžiai statyti: šių blokų sluoksnių sandara tiksliai atitinka sluoksnius, matomus griovio šonuose ir sfinkso liemenyje.

Pašalinus visą akmens perteklių, buvo iškaltas sfinksas ir kruopščiai apdailintas variniais kaltais ir mediniais plaktukais. Stiliaus atžvilgiu galvos bruožai visai atitinka karališkas Chefreno skulptūrų linijas, kaip ir karališkos regalijos: galvos dangalas ir kobra ant kaktos. Ant sfinkso veido dar matyti raudonų dažų žymės: šios spalvos tradicija siekia ne vėlesnius, kaip Plinijaus apsilankymo I a. po Kr., o gal ir gerokai senesnius laikus. Plinijus šiai spalvai priskiria kultinę reikšmę, ir tai tikriausiai tiesa, nes egiptiečiai raudonu spalva siejo su Saulės kultu.

Iš tikrųjų sfinksas nėra labai proporcingas: liemuo per ilgas, o galva per maža. Galbūt senovės skulptorius varžė medžiaga: galvos dydį galėjo apriboti natūralaus uolos luito, iš kurio ji iškalta, dydis, o liemuo galbūt buvo pailgintas prisitaikant prie aptikto statmeno uolienos defekto, kuris dabar matomas prieš pat užpakalines kojas. Tačiau keistos proporcijos gali liudyti ir apie skulptorių nepatyrimą. Kiek žinoma, tai buvo pirma tokia milžiniška skulptūra Egipte – ir to meto akmentašiams turbūt buvo nelengva apdoroti tokį didžiulį akmenį. Keistos kai kurių to laikotarpio natūralaus dydžio skulptūrų proporcijos rodo, kad egiptiečiai dar nebuvo sukūrę koordinačių tinkleliu pagrįstų būdų, sėkmingai naudotų kuriant vėlesnes skulptūras, – be to, darbininkams galėjo būti sunku kirsti iš nelygaus luito. Egiptiečių skulptoriai labiau mėgo stačiakampius luitus, nes galėdavo nubraižyti kūrinio matmenis ir tiksliai dviem matmenimis pažymėti skulptūros elementus.

Minkštas liemens akmuo jau gerokai apdūlėjęs, tačiau 4500 metų senumo skulptūros galva palyginti gerai išsilaikiusi. Šį nevienodumą galima paaiškinti skirtinga geologinių sluoksnių kokybe. Markas Lehneris išskyrė tris naudoto kalkakmenio tipus: kietą geros kokybės galvos akmenį, minkštus rumbuotus korpuso sluoksnius ir trapų, pilną fosilijų pagrindo sluoksnį. Erozija kelia vėjo pustomas smėlis. Jis nugraužė minkštesnes akmens dalis ir paliko kietesnes vietas, išsišovusias rumbais. Tačiau sfinksui pakenkė ne vien gamtos jėgos: nosies jis neteko maždaug VIII a. po Kr., kai sufijai, kurių įsitikinimu ši skulptūra buvęs šventvagiškas stabas, apgadino veidą. Nuo kaktos nudaužta kobros galva, o barzdos skeveldros, rastos smėlyje sfinkso papėdėje, irgi byloja apie tyčinį kenkimą.

Restauravimas ir atkasimas

Didžiojo sfinkso konservavimas ir restauravimas vyko tikriausiai nuo II tūkst. pr. Kr. vidurio, kai buvo atgaivintas Sfinkso kultas. Į šiaurės rytus nuo jo buvo pastatyta naujų šventyklų, o tarp jo letenų įrengta koplyčia. Šios koplyčios centre buvo stela, kurioje pavaizduotas faraonas Tutmozis IV (apie 1401-1391 pr. Kr.), aukojantis sfinksui. Pasak įrašo, sfinksas sapne pasirodęs karalaičiui ir pasiūlęs Egipto sostą su sąlyga, kad jis nuvalytų supustytą smėlį ir pataisytų jo figūrą. Dabar korpusas beveik ištisai padengtas įvairaus didumo mūro lopais. Galima išskirti tris svarbiausius senovės atstatymų etapus (Lehnerio I-III fazes) ir keturias pagrindines šių laikų kampanijas, kurių paskutinė užbaigta 1998 m.

Daugelio žmonių, apsilankiusių čia per pastaruosius du tūkstantmečius, įrašai ir piešiniai sako, kad dauguma sfinkso istorijos palaidota po vėjo suneštu smėliu, matoma tik jos viršūnė. Nuo XIX a. stengtasi išvalyti statybos vietą, deja, kartu sunaikinta daug vertingos archeologinės informacijos. Galų gale, XX a. 4-ame dešimtmetyje Sėlimas Hassanas ne tik pašalino likusį smėlį, bet ir ėmė nuodugniai tyrinėti iškasenas. Nors sfinkso aplinka išvalyta iki pagrindinės uolienos, jo statybos ir reikšmės tyrimas tebevyksta: Egipto senienų valdybos generalinio direktoriaus Gastono Maspero žodžiais (pasakytais XIX a. pabaigoje) tariant, „sfinksas mums dar nepapasakojo visų savo paslapčių“.

sxc.hu nuotr.

archyvai.info

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.