Kipras – egzotiškas kampelis Europoje
Palanki geografinė padėtis viliojo ne vieną tautą, panorusią valdyti salą. Todėl įvairių civilicazijų „dėka“ čia jos paliko ilgą istorijos gyslelę. Pasibaigus Trojos karams, į salą atvyko graikai, kurie atsinešė savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas bei religiją. Vėliau, tapus Bizantijos Imperijos dalimi, Kipras buvo valdomas asirų, persų, egiptiečių, romėnų. Paskui valdžią į savo rankas buvo perėmę kryžiuočiai, osmanai, venecijiečiai bei britai. Ir tik 1960 metais šalis, Didžiosios Britanijos kolonija, tapo nepriklausoma respublika, tačiau 1974 metais turkams įsiveržus į salą, užgrobė jos šiaurinę dalį. Tuo metu turkų bendruomenė įkūrė Šiaurės Kipro Turkų Respubliką, tačiau ją oficialiai pripažino tik Turkija.
Kipras yra trečia pagal dydį Viduržemio jūros sala, nutolusi nuo Turkijos vos per 80 km. Šalis užima 9251 kv. km plotą, iš jų – 3355 kv. km kontroliuoja turkai. Vyrauja dvi kalbos – turkų ir graikų, tačiau plačiai vartojama anglų kalba, o kai kur galima susikalbėti vokiškai arba prancūziškai.
Dėl Viduržemio jūros klimato, atostogauti saloje galima ištisus metus. Čia saulės spinduliai plieskia net 340 dienų per metus, kitas 26 dienas oras taip pat ne toks jau ir blogas. Vidutinė metinė temperatūra – 20 laipsnių pagal Celsijų. Šalies gilumoje temperatūra gali būti 10 laipsnių aukštesnė negu pakrantės zonoje. Per metus neiškrinta nei 500 milimetrų kritulių, nors Troodo kalnuose jų gali būti tris kartus daugiau. Salos krantus skalaujantis Viduržemio jūros vanduo laikomas vienu švariausių pasaulyje. Paplūdimiai gražaus, puraus, balto smėlio. Nemažai paplūdimių turi Mėlynają vėliavą, reiškiančią, jog jie atitinka aukščiausius kokybės bei priežiūros reikalavimus.
Salą sudaro kalnai pietuose ir šiaurėje, o centre – lygumos. Didžiausia kalnų virtinė – Troodo kalnai, esantys pietvakarinėje salos dalyje. Kipro miškai beveik iškirsti, o labiausiai paplitusi augalija – krūmai. Net vieną dešimtają salos dalį užima ožkų, avių ir kiaulių ganyklos. Veisiasi muflonai, gyvatės, driežai, chameleonai, ereliai. Auga netoli 2000 žydinčių augalų rūšių, iš kurių apie pusantro šimto galima rasti tik Kipro saloje.
„Afroditės perlu“ vadinama sala vertinama bei mėgstama turistų ne tik dėl paplūdimių, bet ir dėl savo kultūrinio palikimo, kuris tęsiasi daugiau nei 9000 metų, skirtingų istorijos epochų architektūrinių paminklų. Čia aptiksite neolito gyvenviečių pėdsakus, antikinės helenistinės architektūros pavyzdžių, Venecijos stiliaus tvirtovių, turkiškų mečečių, stačiatikių cerkvių ir vienuolynų. Galėsite pasigrožėti graikų šventyklomis, romėnų mozaikomis ar XV amžiaus freskomis. Nepraleiskite progos apsilankyti muziejuose, kurių Kipre tikrai netrūksta.
Jeigu nuspręsite nesėdėti vienoje vietoje, pamatysite ir vaizdingus, nuošalius kaimelius, ir kosmopolitiškus, judrius, gyvybingus miestus, kuriuose netrūksta pramogų. Miesto gatvėse pro akis nepraslys įvairūs dirbiniai iš keramikos, sidabro, vario. Kiekvienas turistas tikrai ras ką parsivežti namo prisiminimui.
Kipro virtuvė skiriasi nuo šalies regiono. Šiaurinėje dalyje daugiau vyrauja turkiška virtuvė, kituose regionuose – graikiški patiekalai. Būtina paragauti kleftiko – ėrienos keptos krosnyje. Ant kiekvieno stalo gausu vaisių, ir ne veltui, kadangi sala garsėja auginamomis vynuogių, melionų, kriaušių, citrusinių vaisių kultūromis. Jeigu keliausite rugsėjo mėnesį – galbūt pavyks pabuvoti vyno šventėje, kurioje iki soties prisiragausite vietinės gamybos šio nuostabaus gėrimo.
Verta apsilankyti didžiausiuose salos miestuose – Nikosijoje (salos sostinė), Limasolyje, Larnakoje bei be abejonės Pafose, kuris yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miestuose yra išlikę daug istorinės reikšmės paminklų.
