Balkanai per dvi savaites: Bulgarija, Rumunija, Ukraina (III dalis)

Tai yra trečia įspūdžių dalis, antrąją skaitykite spausdami šią nuorodą.

Varna (Bulgarija)

Kelyje į Bulgarijos pasienį pravažiuodavo vos keli automobiliai iš kurių pusė – mini taksi. Luktelėję susistabdėme du rumunus. Vyko į Bukareštą. Džiaugėmės, kadangi norėjome keliauti prie Juodosios jūros į Varną, o pakeliui nereikėjo išlipti Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Ilgokai mes su jais keliavome. Už Sofijos išsiskyrus keliams dar turėjome įveikti keturis šimtus kilometrų iki Varnos. Automobilių buvo nedaug, kelias ne autostrada. Pakeitę kelis automobilius vakare pasiekėme Veliko Tirnovo miestą. Kažkada buvusią Bulgarijos sostinę. Pabuvome kelias valandas centre, vėliau nuvykę keliasdešimt kilometrų pasistatėme palapinę kukurūzų laukuose.

Ryte judriame kelyje niekaip negalėjome susistabdyti automobilio. Pravažiuodavo jų nemažai dideliu greičiu neturėdami tinkamos vietos sustoti. Po gero pusvalandžio galiausiai susistabdėme porelę. Važiavo prie jūros! Dar prieš vidurdienį buvome Varnoje. Nuostabus miestas. Susiradome viešbutį ir išskubėjome mėgautis maudynėmis Juodojoje jūroje. Nepaprasta atgaiva karštą dieną. Vakarėjant vaikštinėjome po miestą. Įspūdį paliko Varnos soboras, – didžiausia stačiatikių katedra Bulgarijoje. Kitos ortodoksų bažnyčios, dramos teatras, jūros parkas. Čia stebėjome didelę įvairovę medžių rūšių. Paplūdimio alėja nostalgiškai priminė Kauno laisvės alėją. Čia lankydavomės pietauti ar tiesiog išgerti kavos. Netikėtai aptikome roplių parodą su nuodingiausiomis pasaulio gyvatėmis. Nepraleidau progos įdomiam pokalbiui su savininku apie šiuos šaltakraujus. Jais žaviuosi nuo vaikystės.

Kitą dieną pasimėgavę jūra ir saule tęsėme kelionę. Autobusu išvykę už Varnos miesto nutranzavome iki Balčiko. Ten susistabdėme rumunų turistų vairuojamą mikroautobusą, kuris pavėžėjo mus iki pasienio. Apsipirkome parduotuvėje ir vakarojome pasistatę palapinę. Po dešine puse liko Bulgarija, po kaire – Rumunija.

Rumunija

Ryte skubėjome įveikti Rumuniją. Kelionė Ukrainos link. Autostopas ėjosi neblogai, nors neišvengėme nemalonių situacijų šioje valstybėje. Čia priimtina, kad žmogus už pavežimą susimokėtų, tad sustojus automobiliui, geriau išsiaiškinti ar vairuotojas norės užmokesčio. Nuvykome iki Konstantos miesto, vėliau pasiekėme Tulčės miestą, esantį prie Dunojaus deltos. Ji pati didžiausia Europoje. Netoli šio miesto Dunojaus delta pasidalina į tris atšakas (Kilija, Sulinas ir Švento Jurgio upė). UNESCO sąraše esanti delta saugo daugybę augalų, paukščių ir gėlavandenių žuvų rūšių. Pradėdamas Vokietijoje Dunojus ilgą savo kelionę (2850 km.) vinguriuoja pasiekdamas Dunojaus deltą ir įteka į Juodąją jūrą. Delta skiria Rumunija nuo Ukrainos, tačiau kirsti pasienį nėra taip paprasta. Tiltų čia nėra, o paskambinus į pasienio postą sužinojome, kad už perkėlimą į Ukrainą turėtume sumokėti po šimtą eurų! Ką gi, nieko kito neliko, kaip pavažiuoti iki Galacio miesto. Malonus rumunas prižadėjo pavėžėti iki kelio, kuris veda į pasienį. Pakeliui nuostabūs gamtos peizažai, kaimuose vaikštinėjančios čigonės, pakelėse žaidžiantys vaikai ir daug laukinių šunų. Visi kaip susitarę akimis palydi netikėtai čia apsireiškiančius nevietinius. Keltu persikėlėme per Dunojaus upę. Pravažiavome Galacį – miestą prie Dunojaus žiočių. Susistabdėme kitą automobilį, kuriame sėdėjo ne itin maloniai atrodantys vyrai. Pavėžėjo jie mus draugiškai iki pasienio. Patys atrodo buvo užsiėmę „nešvariais“ pasienio reikalais. Mes Moldovoje. Norint patekti į Ukrainą, reikia kilometrą pravažiuoti Moldovos ribose. Kol praėjome visus pasienio formalumus sutemo. Išsikeitėme vietos lėjų ir apsipirkome. Džiaugėmės itin žemomis kainomis. Naktį nusprendėme praleisti čia, o ryt nueiti kelis šimtus metrų iki Ukrainos pasienio.

Ukraina

Ukrainos pasienio poste stebėjomės pasieniečių darbu. Žmonės išsigandę vykdė kiekvieną policininko  palieptą komandą, – skubėjo atidaryti automobilio dureles, bagažinę, iškraustyti  vežamus krepšius. Mus labiausiai stebino nemalonus pareigūnų bendravimas. Kai kurie jų nevengė pavaizduoti savo užimamas pareigas. Išklausinėjo ir mus, tačiau jokių kratų neatliko.

Sveika Ukraina! Pirma stotelė Reni miestas. Žiguliukai, moskvičiai, volgos – dominuojantys automobiliai keliuose. Viskas daugiau mažiau taip, kaip Lietuva gyveno Sovietų Sąjungoje. Apsilankėme miesto turguje. Banke išsikeitėme eurus į grivinas. Čekį gavome išrašytą ranka. Senu autobusu išvykome į Izmailo miestą. Čia Dunojaus delta mums jau buvo iš kitos pusės. Miesto centre stovėjo Lenino paminklas. Šiame mieste likome iki vidurnakčio. Tuo metu išvyko mūsų naktinis traukinys į Odesą.

Kelionę pasirinkome pigiausią (plackartny) klase. Skirtumo didelio nėra. Atsilenkėme gultus su paminkštinimu antrame aukšte,  išsitiesėme miegmaišius ir neblogai nusnaudėme.  Ukrainoje pakankamai gerai išvystyta geležinkelio sistema, tad nebrangiai galima po šalį pakeliauti traukiniais.

Odesa

Ankstyvas rytas Odesos traukinių stotyje. Gyvenimas čia jau verda. Gatvės prekeiviai ruošiasi prekybai,  žmonės skuba į darbus, salės pilnos keleivių. Bandome susirasti, kur galėtume išgerti rytinės kavos. Prieiname prie gatvės prekyba užsiimančios moteriškės. Kol diskutuojame, kokią kavą gerti, moteriškė pusiau lietuviškai ir rusiškai parekomenduoja kavą su kondensuotu pienu. Pasirodo prekybininkė prieš daug metų gyveno Klaipėdoje. Ten liko gyventi jos brolis. Trumpai pasikalbame apie Odesą, Lietuvą. Vėliau ji papasakojo, kaip tramvajumi nusigauti iki jūros. Ten ir patraukiame. Išlipę judėjome  per parką takeliu. Ankstų rytą žmonių nesutikome, kol netikėtai buvusią ramybę sudrumstė iš krūmų išbėgusi šunų gauja. Iš išgąsčio vienas kitam suspaudžiame rankas. Nebuvo kaip nei bėgti, nei stovėti. Drąsūs šunys beveik kabinosi į kojas. Bandžiau juos atbaidyti pasilenkęs prie žemės neva kelčiau akmenį nuo takelio. Kiek atsitraukė tęsdami lojimą. Rimtai išsigandome. Laukinių šunų teko matyti ir Rumunijoje bei Bulgarijoje. Alkani šunys tokiu būdu bando išsikovoti maisto iš žmonių.

Priėjome Odesos uostą. Iš aukštai stebėjome laivus, krovinius ir dirbančius žmones. Uostas nemažas.  Valandėlę pasivaikščiojome. Po to nužingsniavome į miesto centrą. Likome sužavėti Odesos architektūra. Įspūdį paliko Operos ir baleto teatro rūmai, pastatyti XIX amžiaus pabaigoje, suoliukas su garsiu estrados artisto Leonido Utiosovo paminklu. Įsiamžiname prie 12 kėdžių. Prie Rusijos imperatorienei Jakaterinai II paminklo susitinkame broliukus latvius, kurie nepraleidžia progos mus pakalbinti ir pasiūlo pasižiūrėti netoliese filmuojamo filmo pornografines scenas.

Nužvelgiame 192 pakopų Potiomkino laiptus, kuriuos savo žmonai suklojo grafas Voronclavas. Garsūs laiptai veda į laivų terminalą. Įžymioje Deribasovo gatvėje stovi pustuščiai barai ir restoranai, kuriuose kainos kelis kartus aukštesnės nei kur kitur. Odesiečiai čia leidžia laisvalaikį. Pensininkės močiutės kaitinasi saulėje, vyrai rūko, lošia domino, ant suoliukų susėdę geru oru mėgaujasi įsimylėjėlių porelės.

Vakare net nenujausdami, kad traukinių stotyje mūsų gražią dieną nustelbs netikėtumas, patraukėme pirkti bilietus naktiniu traukiniu į Livovą. Ryte pasitikrinome, kada bus traukinys, tačiau nebuvome apsisprendę ar liksime Odesoje ar keliausime toliau. Mūsų nuostabai visi bilietai į Livovą buvo išparduoti. O mes nusprendėme greičiau judėti atgal į Lietuvą, nes atsirado ir nelabai atidėliojamu reikalų. Kasininkė liepė keliauti laimės ieškoti pas traukinio palydovus. Ką gi praėjome gal dešimt. Dvi palydovės susigundė pasiūlymu mus paimti, kiti net nesileido į kalbas. Tačiau užsiprašė beprotiškai didelės kainos ir dar davė suprasti, kad patogios vietos nebus. Visgi kelionė ilga, kaina „nenormali“, tad nusprendėme ieškoti kitų alternatyvų. Su liūdesiu palydėjome išvykstantį traukinį į Livovą. Galiausiai nieko tinkamo neradę, nusipirkome pigius bilietus į sostinę Kijevą. Kelionė naktiniu traukiniu.

Ryte buvome sostinėje. Čia praleidome kelias valandas, kol laukėme kito traukinio. Toliau keliavome iki Kovelio. Miestas netoli Lenkijos ir Baltarusijos sienų. Kelionės metu radome nemažai draugų, kurie nuolat siūlė išgerti alaus arba degtinės, pagliaudyti saulėgrąžų, parūkyti ar tiesiog palošti kortomis. Čia keleiviai taip leido laisvalaikį kelionės metu. Jaunimas girtas. Sutikome daug geriančių žmonių. Ukrainiečiai tokie izoliuoti. Į Europos Sąjungos šalis patekti dirbti nelengva, o pačioje šalyje nelabai ką uždirbsi. Ir darbą nėra taip lengva rasti. Tačiau kaip bebūtų alkoholiui pinigų atsiranda. Beje jis čia nebrangus.

Naktį atvykome į Kovelį. Baigėme savo kelionę traukiniais po šią didelę šalį. Susiradome kelią link pasienio. Ilgai iki jo žingsniavome. Buvo visiškai tamsu. Ruošėmės jau statytis palapinę, tačiau staiga kelyje pasirodė fūra. Kaip tik stovėjome prie kelio ženklo, prie kurio automobiliai sulėtindavo greitį. Sustabdėme. Į pasienį. Pakeliui du vyrai porai valandų sustojo degalinėje. Prie pasienio paleido auštant rytui. Pakilusi saulė ir mėnulis tuo pačiu metu ryškiai matėsi danguje.

Bandydami pasienį kirsti pėsčiomis buvome sustabdyti. Galima pravažiuoti tik su transporto priemone. Ją susirasti nebuvo lengva. Vairuotojai net nesileido į kalbas. Visi nenorėjo nemalonumų dėl kontrabandos.  Kiek pasistengę įkalbėjome vieną moteriškę mus priimti. Kartu prisijungė dar viena lenkė. Stovėdami ilgose eilėse stebėjome pasieniečių darbą. Prabangus juodas BMW buvo išsamiai tikrinamas penkių pasieniečių. Pareigūnai be gailesčio ardė tortų dėžutes, įpakuotas dovanas. Sėkmingai pravažiavome ukrainiečių pasienį, tačiau buvome sustabdyti lenkų. Automobilį nusiuntė ant rampos.  Prasidėjo įtampa. Per pasienį galima pravežti vos du pakelius cigarečių, mes to nežinodami nusipirkome po bloką. Sunerimome. Radę tinkamą momentą pakelius paslėpėme giliau kuprinėje. Per patikrą pareigūnas vos neužčiuopė mano cigarečių bloko. Vairuotoja jaudinosi ne ką mažiau. Sužinojusi, kad automobilis bus tikrinamas pradėjo kištis cigarečių pakelius į striukės kišenes. Tikrinant automobilį vairuotoja bandydama slėpti nerimą šmaikščiai kalbėjosi ir juokavo su pasieniečiais. Šį kartą viskas baigėsi be problemų ir galėjome judėti toliau.

Lenkija

Ne itin kokie Lenkijos keliai ir keli šimtai kilometrų iki šios kelionės pabaigos. Sėkmingai nukeliavome autostopu iki Liublino miesto. Buvome taip pavargę, kad neapžiūrėjome šio gražaus miesto. Sėdome į mikriuką, kuris nuvežė mus į Bialystoką, ten vos spėjome  įlipti į traukinį, vykstantį į Suvalkus. Paskutiniai kilometrai iki pasienio autostopu. Vidurnaktį kirtome sieną ir grįžome į Lietuvą. Kelionės pabaiga tapo su įdomiu latviu, kuris savo išvaizda man priminė mano krikšto tėvą. Pasikalbėję netrukome pasiekti Marijampolės viaduką. Nulyti laukai ir gatvės dvelkė tėviškės oru. Atrodo Balkanus palikome kažkur toli toli, o laikas prabėgo nepastebimai. Per dvi savaites prisirinkome įspūdžių ilgiems mėnesiams į priekį.

Donato Puzaro pasakojimas ir nuotraukos