Kelionė į Koso salą. I diena: Kaunas – Kosas – Viešbutis – Termos
Oro uoste patikrinimus praeiname labai lengvai, lagaminų niekas nematuoja, kiek rimtesnis patikrinimas ties metalo detektoriais, bet ir tai vos ne formalumas. O kas liečia bilietus, tai jau jų reikia nepaleisti iš rankų kol nesėdėsite pačiame lėktuve, nes tikrina kokius 6 kartus. Kyla klausimas tik kodėl tiek daug tikrina – pertikrina? Laipinimas į lėktuvą vyksta kaip tikroje pigių skrydžių bendrovėje: atidaro duris ir bėgte visi su lagaminais, kas pirmas užsiims vietas. Jei tikitės, kad atvažiuos pasiimti jūsų oro uosto autobusiukas, labai klystate. Kas neša lagaminus, kas darda su ratukais per visą oro uostą. O kodėl toks skubėjimas tampa aišku įlipus į lėktuvą: svarbiausia ne vietas užsiimti, nors jos gal kam irgi svarbu, o norisi kelionės metu sėdėti su sava kompanija, ne su svetimais šalia. Svarbiausia yra tai, kad tie, kurie atbėga pirmi, savo lagaminus suspėja susikrauti lentynose viršuje, t. y. tik 3 lagaminus, likusieji lagaminus dedasi po kojomis, o tai, patikėkite, visai nėra patogu. Galbūt šios problemos nėra, kai lėktuvas pustuštis, bet kai jis pilnas, visi susiduria su šia dilema.
Skrydis buvo sklandus ir nepastebėjome, kai pradėjome leistis Kose. Nusileidus oras visai nedžiugino, lijo lietus ir matėsi, kad ką tik praūžė škvalas. Maudynes jūroje tyliai mintyse palaidojau, liko viltis tik termos (šiltosios versmės su 50 laipsnių vandens temperatūra). Na, prie tokios temperatūros, manau, ir žiemą neprapultum.
Mašiniuką nusprendę buvom nuomotis visai atostogų savaitei, nes norėjom kiaurai išilgai išmaišyti salą, taigi ją rezervavome iš anksto internetu. Visur reklamuojama mašinų nuomos agentūra Rentalcars, tačiau, ilgiau paieškojus, radome kitą tarpininkavimo agentūrą http://lt.instantcars.eu/ (konkreti auto nuomos įmonė „Autobank“, autobank@hol.gr), kuri siūlė mašinų nuomą ypač patraukliomis kainomis: savaitei išsinuomojus mašiną, paros kaina gavosi 14 eur už ekonominės klasės automobilį. Automobilių nuomos punktas įsikūręs 100-200 metrų į dešinę pusę nuo oro uosto paradinių durų. Dokumentų tvarkymas truko kokias 5 min., rakteliai į dantis, mašina prie durų ir laimingų atostogų. Patarčiau atkreipti dėmesį į kuro likutį bake, nes nuomos sąlygose parašyta: gauni pilną baką kuro ir pilną turi grąžinti. Tačiau pas mus kuro buvo ant pabaigos ribos. Mes paprašėme į tai atkreipti dėmesį ir kur nors sutartyje pažymėti. Šis prašymas graikus kiek ir suglumino, jie sakė, kad atsimins, tačiau, kas žino tuos graikus, atsimins jie ar neatsimins. Atsarga gėdos nedaro, todėl paprašėme kuro kiekį pažymėti sutartyje (šiuo atveju tai buvo brūkšniukų skaičius prietaisų skydelyje). Beje, benzino kaina saloje 1,85 euro už litrą.
Mūsų viešbutis „Kipriotis Hippocrates“ (į kurį traukė, nepameluosiu, pusė lėktuve buvusių keleivių) buvo Psalidi gyvenvietėje. Pradžioje reikėjo nuvažiuoti iki salos sostinės Koso, kuri nuo oro uosto nutolusi 25 km, o pasiekus miestą sukti į dešinę ir riedėti 3-4 km palei jūros pakrantę.
Tautiečiai, kurie pasirinko vykti į viešbutį viešuoju transportu, nuo oro uosto važiavo tarpmiestiniu autobusu, paimančiu tiesiai nuo oro uosto durų ir vežančiu į patį Koso centrą. Ten, kiek žinau, reikia susirasti stotelę, iš kurios Psalidi kryptimi važiuoja kitas autobusas. Vienam žmogui ši kelionė kainuoja apie 4 eurus, bėda tik ta, kad ne sezono metu, autobusai važiuoja retai ir nežinia, kiek laiko gali tekti jo laukti. Dalis žmonių rinkosi taksi, kuris iki viešbučio kainavo apie 38 eurus. Privalumas sezono pradžios buvo tas, kad atvykus į viešbutį visi buvo apgyvendinti po kelių minučių, kai tuo tarpu po kelių dienų atvykę lietuviai turėjo ilgokai laukti kambario, paskutinieji įleisti tik vėlai vakare, apie 19 val.
Kambariai buvo puikūs, su vaizdu į jūrą ir Turkijos krantus, kurie nutolę maždaug 4 km atstumu nuo Koso salos. Truputį pailsėję, papietavę viešbučio restorane (apie maistą ir asortimentą tikriausiai galima būtų parašyti visą knygą: jis buvo nuostabus ir įvairus, restorane trūko tik jaukumo, nes labiau priminė valgyklą), susiruošėme į pirmą kelionę šioje saloje: MAUDYTIS. Lietus lyja, vaikštome su striukėmis, šalta nemažiau nei Lietuvoje, reiškia kelionės kryptis – Termos, kurios nuo viešbučio yra už 7 km.
Termos. Ten juk visą laiką karštas vanduo, mėgaujuosi vaizdu išanksto, kaip lyjant lietui, vėjui pučiant guliu aš šiltame vandenyje ir mėgaujuosi šėlstančia stichija… Na, pasimėgavau šiuo vaizdu mintyse tas kelias minutes, kol važiavome nuo viešbučio į termas, tuo mėgavimąsi tikriausiai ir reikėjo užbaigti, bet aš nepraradau vilties. Pasistatėme automobiliuką stovėjimo aikštelėje ir pradėjome leistis keliuku žemyn, palei jūrą, kur jau nuo pagrindinio kelio reikia paėjėti pėsčiomis kokius 200-300 m. Gruntas čia yra juodos spalvos ir akmenuotas, bangos tiško į pakrantės akmenis, o mes judėjome toliau. Čia ir sudužo mano svajonės. Jūra buvo užliejusi krantą iki pat uolų ir tik pagal kelis iš jūros iškilusius akmenis galima buvo nuspėti, kad termos yra kažkur tai ten, tolumoje.
Viltingai paspoksojus į kažkur tai „ten“ esančias termas, teko apsisukti ir šlapiems, permirkusiems, kalniniams batams pilniems molio, dumblo ir kitokio ožkų palikto ant kelio turinio, grįžti į viešbutį. Kilo truputį toks klausimėlis, kaip čia gražiau įslinkus į viešbutį su „toookiais“ batais, nes balos, esančios šalia viešbučio, pašvarinti batų nepadėjo, bet niekur nesidėsi, basas neisi, tai užsidėjome „kiaulės akis, žiūrinčias į dangų“ ir mes, lyg tai net ir nematėme, kad ant viešbučio blizgančių ir švarių grindų mūsų batai palieka molio pėdas iki pat kambario. Pasimokę iš šios situacijos, kitas dienas buvome protingesni ir iki mašinos nueidavome su lengvesne avalyne, tada mašinoje persiaudavome kalninius batus. Taigi, nusprendę, kad pati gamta liepia ilsėtis, taip ir padarėme. Mėgavomės viešbučio malonumais ir meldėme Dievo, kad kita diena būtų šiltesnė – juk vis dėlto važiavome į šiltus kraštus ir šiltų drabužių atsargos buvo ribotos.
<<Skaityti antrą įspūdžių dalį>>
–
