Kelionė į Koso salą: III diena. Zia – Dikeos kalnai – Termos

Trečią dieną buvo suplanuota įkopti į aukščiausią Koso saloje kalną – Dikeos. Kojų raumenukai jau buvo truputį pramankštinti per ankstesnes dienas, tad jautėmės pasiruošę šiam nuotykiui. Kopimą pradėjome pirmoje dienos pusėje ir gana anksti ryte dėl dviejų priežasčių: pirma, maršruto pradžia nuo kalnų miestelio Zia, o jis yra labai populiarus tarp turistų. Čia pilnai privažiuoja ne tik su automobiliais, bet juos masiškai veža su ekskursijų autobusais, taigi anksčiau atvažiavus dar yra įmanoma rasti vietos miestelyje palikti mašiną. Antra, kuo vėliau pradėsi kopimą į kalną, tuo didesnė tikimybė, kad kepsi kalne kaip keptuvėje. Ryte nuo akmenų dar sklinda maloni vėsa ir ji tau suteikia jėgų keliauti. Kalno aukštis nuo jūros lygio yra 826 m, o nuo Zia kaimelio 555 m. Maršruto atstumas 4 km į vieną pusę ir trunka apie 4-5 val (pirmyn – atgal).

Pirmiausia atvykome į miestelį Zia, kuris randasi nuo Koso miesto apie 12 km. Pasukus nuo pagrindinio kelio, link miestelio vedė siauras smagus vingiuotas keliukas. Tik įvažiavus į Zia, dešinėje pusėje, radome mašinų aikštelę, kur ir sustojame. Ženklų, kad nuo čia galima pasiekti kalną, niekur nerasite. Ženklai ir trasos žymėjimai prasidės tik pačiame kalne, o kaip ją prieš tai pasiekti graikai pamiršo nurodyti… Keliavome siauromis miestelio gatvelėmis, kuriose dominuoja suvenyrų parduotuvėlės arba tavernos.

Keliaujame laikantis dešinės pusės visą laiką, kol prieiname kairėje keliuko pusėje esantį malūną, tiksliau kažkada buvusį malūną, šiuo metu ten įsikūrusi taverna Old Mill.

Paėjus truputį į priekį aukštyn, pasiekiame dar vieną taverną, esančią dešinėje keliuko pusėje. Čia pilna tavernų, įsikūrusių kalno šlaite, nes vakarais privažiuoja daugybė turistų stebėti saulėlydžio ir vietiniai pilnai išnaudoja kiekvieną kampelį, iš kurio galima stebėti saulės nusileidimą. Stebint saulėlydį iš šio miestelio, saulė leidžiasi ne į jūrą, o į priešais jūroje esančią salelę. Nuo šios tavernos laikomės kairės pusės ir atsiduriame prie bažnyčios, einame keliuku toliau, kol atsiremiame į ženklą „Way to the Mountain“, kuris jis mus „siunčia“ – „ten“ mes ir einame… Keliavome gatvelėmis, kurios labiau panašėjo į mūsų privačių namų vidinius takelius, o ir tie pas mus žymiai platesni…

Kažkurį laiką ėjome keliuku per mišką. Vietose, kur keliukas kyla stačiau į kalną, teko pajusti, kad kojose turi raumenų ir netgi išgirsti širdies plakimą, nepridėjus rankos prie krūtinės, bet vėliau, kai baigėsi pušelės ir pradėjo atsiverti panorama, keliukas kilo nedideliais serpantinais, kuriais visai malonu buvo eiti.

Laikantis trasos žymėjimo, toliau lipome per uolas aukštyn, kol pasiekėme labiau atvirą plokščiakalnį.

Šioje atviroje vietoje galima pamatyti „judančių akmenų“, tai yra vėžlių, kuriuos mes pavadinome kalnų vėžliais. Stebino tai, kad kalno viršuje jų pamatyti tikrai nesitikėjome, o jie čia sau ganosi kaip kokios karvės, vaikšto tarp gėlyčių…

Toliau paėjus jau matosi kitame kalne kairiau esanti Graikijos vėliava, dešiniau kažkoks „kyčinis“ šventasis iškėlęs rankas į dangų (graikai bandė pamėgdžioti Braziliją). Mes jį pavadinome Juozuku. Taigi mūsų tikslas artėjo.

Visas kelias kalno ketera verčia mėgautis atsiveriančiais vaizdais tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Pažvelgus žemyn matosi apačioje esanti jūra. Ėjimo tempą smarkiai sumažiname, kad galėtume iki valios pasigrožėti ir pasimėgauti vaizdais. Taip po truputėlį ir pasiekėme kalno viršūnę, kuri buvo iš kelių pakopų.

Pirmoje pakopoje radome Graikijos vėliavą ir iš kanalizacijos vamzdžių sulipdytą kryžių, nudažytą balta spalva. Šalia kažkoks namelis, pusiau įleistas į kalną. Į vidų nebandėme užeiti, nors daug kur Graikijoje bažnytėlėse ar kitokiuose pagalbiniuose nameliuose durys nerakinamos arba raktas būna pakabintas šalia durų. Truputį aukščiau buvo baltai dažyta nedidelė bažnytėlė. Į ją užėjome. Ten galima uždegti žvakutes, kurios šalia padėtos kartu su degtukais, galima rasti atsigerti ar kokį sausainuką, maža kas gali nutikti kalno viršuje, pavyzdžiui audra priverstų slėptis bažnytėlėje… O audros tikrai tikėtinos. Mums kopiant viršun teko dažnai tai nusivilkti striukes, tai vėl apsivilkti, tai ramu, karšta, tai toks stiprus vėjas pradeda pūsti. Čia užslinko debesys ir tuoj tuoj pradės lyti, čia saulė šviečia lyg nieko ir nebūtų buvę. Bažnytėlėje yra lėkštutė, kurioje paliekamos aukos. Na ir žinoma mes nesusilaikėme nepaskambinę varpais. Na kaip pergalės ženklą ar iš noro išgirsti, kaip kalnuose aidi varpo skambesys… Ir keli žingsniai į aukščiausią kalno vietą, tiesiai pas Juozuką ir mūsų tikslas pilnai įgyvendintas.

Nusileidus nuo kalno nusprendėme save palepinti termose, šiltame vandenyje atpalaiduoti kojų raumenis. Oras buvo nuostabus ir labai tikėjomės, kad šį kartą jis mūsų nenuvils.

Vanduo pakrantėje buvo nusekęs, bet po audros buvo užpilta viskas akmenukais. Kasmet čia iškasami akmenukai ir padaromas toks natūralus baseinas. Arčiau uolų, kur išteka versmė, yra labai karšta, o kur jūra karts nuo karto šliūkšteli šalto vandens, vėsiau. Dėl šių versmių visoje šioje pakrantėje jūros temperatūra visada būna aukštesne keliais laipsniais nei kitur. Bet žmonės yra išmaningi ir rankomis sau išsikąsa duobutes „tupyklas“ ir sėdi jose. Kita dalis, kuriems taip per karšta, gula tiesiai ant pakrantės.

Jei „tupyklose“ vanduo apie 50 laipsnių, tai pakrantėje apie 25-35 laipsnius. Mums pirmas variantas pasirodė per karštas, tai pasirinkome antrąjį. Po kalnų tai buvo ypatingas SPA. Dugnas nuklotas delno dydžio nuglūdintais akmenimis, kurie yra karšti, panašiai kaip SPA procedūra su lavos akmenimis. Atsiguli ant jų taip, kad vanduo iki kaklo apsemtų visą kūną ir jauti kaip visas kūnas maloniai šyla. Karts nuo karto viena kita jūros bangelė užpila ant tavęs vėsaus vandens, atvėsina ir vėl viskas iš naujo… Lengvas jūros siūbavimas ir po kūnu esantys šilti akmenukai taip maloniai išmasažuoja visą kūną, kaip geriausiame masažo salone. Šitaip atrodo galėtum gulėti valandų valandas, tik su laiku pradeda kiek erzinti vandens kvapas, kuris pradžioje primena mineralinio vandens kvapą (tikro mineralinio), vėliau pradeda stipriai jaustis siera, kuri turi savybę skleisti supuvusio kiaušinio kvapą. Termos mums patiko ir nusprendėme čia pasilepinti dažniau.