Venecija – sena, spalvinga ir šilta

Sumažinti Padidinti Teksto dydis Spausdinti puslapį

Venecija – sena, spalvinga ir šilta

– Labas rytas! – man pramerkus akis pasakė vyras. – O aš noriu į Veneciją! – pasakiau aš. Vyras mano norą palydėjo šypsena ir nieko nepasakė, ko gero nusprendė, jog dar nepabudau iš sapno. O mane ši mintis „apsėdo“. Nusprendžiau surasti pigius bilietus ir suplanuoti atostogas. Tiesa, kasmetines atostogas darbe jau buvome išnaudoję, o ir finansus skirtus pramogoms. Taigi teko pasitelkti visą fantaziją.

Tiesioginis skrydis į Veneciją buvo brangus, dviems žmonėms kaina viršijo 1200 Lt, taigi teko ieškoti skrydžio su persėdimu. Ir štai – tarpinė stotelė Briuselis, kuriame teks praleisti po tris valandas. Nupirkau pigius bilietus: skrydis – penktadienį, šeštadienis ir sekmadienis – Venecijoje, pirmadienis – skrydis namo. Viskas puiku.

Italijoje nusileidome vėlai vakare, o ji mus pasitiko gausiu lietumi. Sėdome į autobusą ir greitai pasiekėme miestą Mestre, kuriame buvome užsisakę viešbutį. Pavargę kritome į lovas.

Šeštadienis, 7 val. ryto, o mes jau stotyje – perkame karštą espresso kavą (juk Italija!) ir sėdame į traukinį, kuris rieda į Veneciją. Kadangi turėjome tik dvi dienas, tai pirmąją nusprendėme skirti Venecijos senamiesčiui, o antrąją – lankytis salose.

Oras puikus, gatvės tuščios, žmonių beveik nėra – ko gero, visi turistai dar miega. Išsitraukėme žemėlapį ir nusprendėme keliauti iki Rialto tilto, kuris kerta Didįjį kanalą. Tačiau po kelių gatvelių ir akligatvių nusprendėme, jog žemėlapis tikrai nepadės. Kanalai, tiltai ir tilteliai, viskas taip maloniai painu. Taigi sulankstėme žemėlapį ir nusprendėme tiesiog keliauti ten, kur ves nuojauta, juk Venecija nėra tokia didelė, o ir mes turime visą dieną. Tiesa, nusipirkome vietinio transporto bilietą dviems dienoms, kad tiek pirmą, tiek antrą dieną galėtume apiplaukti Veneciją ir pažvelgti į ją iš kitos pusės.

Rialto tiltas tikrai įspūdingas, o vaizdas nuo jo į Didįjį kanalą, kuris tęsiasi net 4 kilometrus per visą Veneciją ir knibždėte knibžda gondolų, užgniaužia kvapą. Ant Rialto tilto gausu prekybininkų, siūlančių įvairias smulkmenas ir žinoma kaukes. Kokios jos nuostabios! Pažadėjau vieną įsigyti prieš keliaudama namo.

Nuo tilto patraukėme įžymiosios Šv. Morkaus aikštės link. Neskubėdami ir vis išklysdami iš kelio pastebėjome, jog gatvėse daugėja žmonių. Ko gero Venecija bunda. Turistai su milžiniškais lagaminais bėga paskui gidus, iškėlusius geltonus, mėlynus, raudonus skėčius. Siauros gatvelės užtvindomos šurmulio ir žmonės pradeda grūstis ant mažų tiltelių. Nemalonu. Taigi nusprendžiame eiti aplinkkeliais, o ne visų numintomis judriomis gatvėmis.

Šv. Morkaus aikštę įsivaizdavau didžiulę, apsuptą įspūdingų pastatų, tokių kaip Šv. Morkaus bazilika, Dožų rūmai ir Kampanilė, 99 metrų aukščio bokštas iš kurio atsiveria visa Venecijos panorama. Juk prieš kelionę matėme filmą „Turistas“, o ten Venecija spindi visomis spalvomis.

Jau iš toli išgirdome didžiulį šurmulį, o pasiekus aikštę sustingome. Turistų buvo tiek daug, jog minties vaikštinėti ir grožėtis didingais pastatais ar kilti į apžvalgos aikštelę, teko atsisakyti. Apsidairėme, paspoksojome į įspūdingą Šv. Morkaus bazilikos fasadą, išpuoštą gausiomis mozaikomis ir Atodūsių tiltu patraukėme toliau.

Įsidienojo, taigi nusprendėme suvalgyti po porciją itališkų makaronų. Taip. Jie čia tikrai kitokie nei Lietuvoje, nėra net ką lyginti. Po pietų aplankėme dar bent 20 bažnyčių, kurios atrodo netikėtai išnirdavo tai viename, tai kitame skersgatvyje, ir nenuostabu, juk Venecijoje viso yra apie 200 religinio pobūdžio statinių.

19 val. – pavargusios kojos, galvos pilnos įspūdžių ir akys, vis dar trokštančios naujų vaizdų. Nusprendėme patinginiauti ir pasinaudoti vietiniu transportu. Įsitaisėme vieno vandens autobuso gale, ir žvelgdami pro langus, beveik tris valandas plaukėme aplink Veneciją vis išlipdami vienoje ar kitoje stotelėje apsižvalgyti.

Beplaukiant mane labai nustebino vienas užrašas ant sienos: „Something strange happened here“ (liet. čia nutiko kažkas keisto). Grįžusi namo pasidomėjau matytu reginiu ir paaiškėjo, jog toje vietoje nieko keisto neįvyko, tiesiog vienas menininkas nusprendė padaryti keistą instaliaciją, kuri nuo šiol atkreipia visų pro šalį plaukiančių turistų dėmesį. Pavargę parkeliavome į viešbutį ir po vakarienės kritome į lovą.

Tikriausiai miegas po pilnos įspūdžių dienos buvo toks geras, kad kitą rytą ir vėl pabudome labai anksti. Pusryčiai. Kava. Ir pirmyn. Antroji diena buvo paskirta saloms. Pirmoji, į kurią plaukėme, buvo Murano.

Turistai miega, laivelis, kuriuo plaukėme – pustuštis, o sala po truputį bunda. Pasijutau taip keistai, matydama atidaromas langines, moteris, kurios per balkonus krato išskalbtus skalbinius, valtį su daugybe vyno butelių, kuri sustojo prie kažkokio viešbučio. Taip – Venecija vėl bunda ir tai išties nuostabu. Murano sala garsėja stiklo gaminiais. Apsilankę viename iš vietinių fabrikėlių, pamatėme kaip gaminami įstabūs meno dirbiniai. O meno galerijų ir parduotuvėlių, kur galima įsigyti nuo stiklinių stalo įrankių iki prabangių šachmatų, išties daug. Bijodama, jog vazelė ar kitas meno kūrinys gali sudužti nusipirkau mažą stiklinį karoliuką ir užsinėriau ant apyrankės, kurią kasdien nešioju. Malonus mažas prisiminimas.

Iš Muramo salos persikėlėme į Burano, kuri garsėja savo nėriniais. Tačiau ne įstabūs nagingų meistrų darbai mane sužavėjo, o spalvoti namai. Sala visai mažytė. Ją visą galima apeiti per vieną valandą, tačiau vaikštinėdami pasijutome lyg kokiame pasakų pasaulyje. Dar niekada nebuvau mačiusi tiek daug raudonų, mėlynų, žalių, geltonų… namų. Kiekvienas vis kitokios ryškios spalvos, tačiau dera tarpusavyje. Pietūs. Ar galima viešėti Italijoje ir neparagauti picos? Ko gero, ne.

Paskutinė sala, kurią nusprendėme aplankyti grįždami atgal į Venecijos centrą – San Michelio arba Mirusiųjų sala. Anksčiau tai buvo dvi salos, tačiau XIX a. pradžioje suformuota viena ir apjuosta tvarkinga aukšta mūrine tvora. Kapinės ant vandens, į kurias kažkada kūnai buvo plukdomi specialiomis išpuoštomis gondolomis. Salos viduje labai preciziškai tvarkinga, tačiau nejauku. Mūriniai antkapiai visur: sienose ir po kojomis. Nenorėdami drumsti čia besiilsinčių ramybės, grįžome atgal į centrą.

Vakarėja. Sėdime ant krantinės nunarinę kojas ir mėgaujamės po truputį užsidegančiomis šviesomis: kavinėse, restoranuose, viešbučiuose. Dar pora suvenyrų namiškiams ir vėl sėdame į traukinį, kuris veža atgal į Mestre. Ankstyvą rytą išskridome namo.

Venecija nuostabi su visomis savo gatvelėmis, kanalais, tiltais, bažnyčiomis, spalvingomis kaukėmis ir apdarais, stiklo skulptūromis, gondolomis, stipria espresso kava mažuose puodeliuose ir tikra itališka pica.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.