Balkanai per dvi savaites: Bosnija ir Hercegovina, Kroatija (I dalis)

Vasarai besibaigiant su Juditėle išsiruošėme į kelionę. Nusprendėme apkeliauti Balkanų valstybes. Ankstų sekmadienio rytą iš Kauno išskridome į Geteborgą (Švedija). Vakare turėjome skrydį į Serbijos sostinę Belgradą. Oro uoste susistabdėme lietuvių vairuojamą mikroautobusą. Buvome pavėžėti iki Geteborgo miesto centro. Tuščiomis miesto gatvėmis žingsniavome ir apžiūrinėjome gražesnes vietas. Pūtė stiprus vėjas, tad nelabai turėjome didelio noro ilgai žvalgytis. Prie operos rūmų, ant suoliuko įsitaisėme papusryčiauti. Praleidę pusdienį grįžome atgal į oro uostą. Skrydis į Belgradą vėlavo valandą, tačiau mes neturėjome kur skubėti. Serbijos sostinėje nusileidome tamsoje. Tausojome jėgas kitai dienai. Iki ryto likome ilsėtis oro uoste.

Anksti ryte pasitiko pirmieji saulės spinduliai. Atrodo nusimato graži diena. Išėję iš oro uosto pradėjome kelionę po Balkanus. Autostopu judėjome Bosnijos ir Hercegovinos pasienio link. Su pirmuoju linksmu serbu pasiekėme Šabac miestelį. Malonus vyras sunkiai kalbėjo angliškai. Kartais sunkokai, tačiau susikalbėjome rusiškai. Šabace praleidome valandėlę. Nieko gražaus neaptikę keliavome toliau link pasienio. Netoli Zvorniko miesto kirtome pasienio postą. Prasidėjo nuostabūs Bosnijos kalnai. Tiltu perėjome Drinos upę ir štai mes jau naujoje valstybėje. Ilgai laukti automobiliu nereikėdavo. Vieno fūristo pagalba atsidūrėme netoli Sarajevo. Prie Pale miestelio nusprendėme pasilikti nakčiai. Netoli upelio pasistatėme palapinę.

Sarajevas – Mostaras

Ryte vykome apžiūrėti Sarajevo. Iki sostinės mus pavėžėjo linksmas kariškis. Kalnu žemyn vinguriavome link miesto. Už kiekvieno posūkio atsiverdavo gražūs ir vis aiškesni sostinės vaizdai. Išsiskyrėme prie Miliackos upės. Jaukiose senamiesčio gatvelėse ieškojome vietos išgerti kavos. Sustojome prie medinio Sebil  fontano. Legenda sako, kad atsigėrus vandens iš čia žmogus neužilgo sugrįžta į Sarajevą. Sebil žodis išvertus iš arabų kalbos reiškia kelią. Baščaršija aikštėje žmonės lesino balandžius. Nepraleidau progos ir aš. Padarėme keletą gražių nuotraukų atsiminimui. Gatvėse matėme nemažai musulmonų, mečečių, cerkvių. Bosnijos karas itin neigiamai paveikė šio miesto ekonomiką, kadangi daug svarbiu pastatų, fabrikų buvo sugriauta.

Po pietų tramvajumi nusigavome iki Ilidža rajono. Čia tęsėme savo kelionė Mostaro miesto link. Pakeitėme kelis automobilius, kol galiausiai atitolome nuo Sarajevo priemiesčių.  Pakeliui sustojome Konjic mieste, kur per Neretvos upę pastatytas gražus tiltas. Trumpai apžiūrėjome ir šį miestelį. Keliaujant toliau susistabdėme vieną meksikietį. Su juo greit atradome bendrų temų. Vyras vardu Sergi atskrido pakeliauti taip pat po Balkanus. Turėjo keliauti su drauge iš Rusijos, tačiau dėl kažkokių priežasčių liko vienas. Supratome, kad tapome jam įdomia kompanija. Kartu sustojome Mostare apžiūrėti garsųjį tiltą per Neretvos upę. Sergi visiškai neturėjo jokiu planų ir konkretaus maršruto, tad mielai sutiko pakeliauti kartu. Nakvynei visi keliavome į garsųjį Medžiugorijos vienuolyną. Dar ir šiandien tūkstančiai piligrimų plūsta į šią vietą kuo arčiau pabūti prie Šventosios mergelės Marijos. Būtent čia – kalnuose Marija apsireiškė keturiems vaikams. Nuo to laiko ji kartas nuo karto apsireiškia vaikams ir duoda žinią žmonėms. Piligrimai keliauja į kalnus ir meldžiasi ne tik dienomis, bet ir naktį. Jauku čia sugrįžti. Tokia ramybė. Pas vietos žmones išsinuomavome kambarius nakvynei. Su Judita planavome čia pasilikti ilgiau, tačiau su Sergi suplanavome kitai dienai keliauti kartu toliau į Kroatiją.

Dubrovnikas – Kotoras

Paskutinė kalendorinė vasaros diena buvo karšta. Susidėję daiktus į automobilį keliavome toliau. Netikėtas susitikimas su Sergi palengvino mūsų kelionę autostopu. Nereikėdavo išeidinėti į gatves stabdyti automobilių, po miestus vaikštinėti su sunkiomis kuprinėmis. Skolingi stengėmės nelikti ir mes. Judita perėmė vairuoti automobilį, taip leisdama meksikiečiui kiek atsipalaiduoti ir pasigrožėti pakelės vaizdais. Aš buvau atsakingas už vietas, kurias turėjome aplankyti, nes Balkanuose lankausi antrą kartą. Kirtome Kroatijos sieną. Netrukus atsivėrė žėrinti Adrijos jūra su daugybe salų ir salelių. Jų tiek daug, visos viena prie kitos, kad dažnai net nematai jūros platybių. Mūsų maršrute vienas gražiausių miestų Dubrovnikas, dar vadinamas perlu prie Adrijos jūros. Priparkavome automobilį ir leidomės apžiūrėti senamiesčio. Architektūra priminė Italiją.  Miesto senamiestis saugomas UNESCO. Du pagrindiniai įėjimai veda į pagrindinę miesto gatvę, kurioje stovi renesanso laikų rūmai. Netoliese Sponza rūmai – rotušė ir katedra. Čia nuolat sezono metu daug turistų. Vietomis sunku praeiti.

Tęsėme kelionę į Juodkalniją. Kelias palei jūrą ir kalnai. Vakare atvykome į Kotoro miestą. Susiradome viešbutį prie pat senamiesčio. Siaurose gatvelėse rinkomės vietas, kur galėtume atsigaivinti alumi po karštos dienos. Draugiški juodkalniečiai nepraleido progos pabendrauti parduotuvėse, baruose ar tiesiog gatvėse. Mūsų naujasis bičiulis daugiau papasakojo apie Meksiką, savo studijas ir karjera naftos inžinerijoje. Jau iš pat pradžių supratome, kad tai išsilavinęs ir protingas žmogus. Kartu  draugiškas ir paslaugus. Pavargę nuo dienos įspūdžių skirstėmės į savo kambarius poilsiui.

Budva – Podgorica

Ryte visi keliavome į Budvą miestelį. Čia nusprendėme pailsėti prie jūros. Pasyviai praleisti dieną. Puikus paplūdimys, prieinamos kainos, saulė, jūra, – nebuvo kuo skųstis. Šiandien trečia diena, kai kartu keliaujame su Sergi, tačiau čia mūsų keliai išsiskirs. Mes judėsime toliau į Albaniją, tuo tarpu meksikietis grįš atgal į Kroatiją, nes kitai valstybei jam reikia vizos. Apsikeitėme kontaktais ir pasidžiaugėme kartu įdomiai praleistu laiku. Prižadėjome palaikyti ryšius. Vakarop apėmė keistas jausmas ir vėl stoti į kelią. Per tą laiką pripratome prie komforto. Kita vertus keliauti autostopu nebuvo sunku, – priešingai labai įdomu, nes nežinojome, kokie įspūdžiai laukia toliau. Kita mūsų stotelė Podgoricos miestas – Juodkalnijos sostinė. Viena iš sostinių, kur praktiškai nėra ką pamatyti. Visiškai neįdomus miestas. Čia pasinaudojome tik interneto paslaugomis. Išėjome į kelią, kuris vedė į Albaniją. Sutemo. Pasistatėme palapinę miegui.

Antrąją įspūdžių dalį skaitykite paspaudę šią nuorodą.

Donato Puzaro pasakojimas ir nuotraukos