Jeruzalė, Kryžiaus kelias. Patirtys, stiprinančios tikėjimą

Sumažinti Padidinti Teksto dydis Spausdinti puslapį

Jeruzalė, Kryžiaus kelias

Kelias, kuriuo nuo pasmerkimo mirčiai vietos iki pat Golgotos su kryžiumi ant pečių praėjo Išganytojas, vadinamas Via Dolorosa, yra neatsiejama kiekvienos kelionės į Izraelį dalis. Turistai ar piligrimai, tikintieji ar laisvamaniai, ieškantys vilties ar iš smalsumo – kasdien šiuo keliu praeina daugybė žmonių. Nepaisant liūdno ir slegiančio pavadinimo, šiandieniniam keliautojui Kryžiaus kelias įveikiamas nesunkiai. Balto akmens grindinys, abiejose pusėse – šviesūs namai, ir minios žmonių. Norint įsijausti į vietos šventumą, tenka rimtai susikaupti, kad nuotaikos neblaškytų visame kelyje išsidėsčiusios suvenyrų ir religinių atributų prekyvietės. Išvengti minios ir Kryžiaus kelią praeiti beveik vienumoje galima atsikėlus anksčiau ir pradėjus žygį bent 8 valandą ryto, kai dauguma turistų dar ritasi iš lovų ar pusryčiauja viešbučiuose.

Nesitikėkite pamatyti tokio vaizdo, kurį regite filmuose apie Kristaus kančią: juk po tragiškojo nukryžiavimo praėjo beveik du tūkstančiai metų, per kuriuos miestas buvo perstatinėjamas daugybę kartų. Tačiau maršrutas, kurį viduramžiais pažymėjo pranciškonų vienuoliai, laikomas visiškai tiksliu.

Kryžiaus kelias prasideda prie didingų Liūto vartų (Lions’ Gate) – pro juos Verbų sekmadienį Jėzus įėjo į miestą. Įžengdami pro juos, šiandien Kryžiaus kelią pradeda maldininkai.

Įėjus pro Liūto vartus, netrukus dešinėje pusėje pasimato neišvaizdi romėniško stiliaus šv. Onos bažnyčia (Catholic Church of St. Anne). Ją XII amžiuje pastatė kryžiuočiai. Vieta parinkta neatsitiktinai – laikoma, kad kaip tik čia stovėjo Joahimo ir Onos namas, kuriame gimė Dievo motina mergelė Marija. Kai  XVI a. Šventoji žemė atiteko Osmanų imperijai, musulmonai šioje bažnyčioje buvo įrengę mokyklą. Gal todėl pastatas išliko nesugriuvęs. XIX amžiaus pabaigoje bažnyčia atiduota broliams pranciškonams, kurie ją atšventino ir restauravo. Grotas, kuriame gimė Mergelė Marija, yra vienoje iš bažnyčios kriptų. Istorikai sako, kad čia visada lankėsi piligrimai, net ir tuomet, kai bažnyčioje veikė mokykla.

Vietoje, kur romėnų kariai nuplakė Jėzų, uždėjo jam erškėčių vainiką ir davė nešti kryžių, dabar yra Nuplakimo vienuolynas (Church of the Flagellation). Kiekvieną penktadienį iš čia išvyksta vienuolių procesijos, atkartojančios paskutinį Kristaus kelią. Vienuolyno kieme galima pamatyti medinius kryžius, nešamus procesijos metu. Koplyčią šioje vietoje pastatė kryžiuočiai, o paskutinį kartą 1930 metais ją perstatė pranciškonai. Galima aplankyti nedidelį muziejų, kuriame saugomi Šventosios Žemės archeologinių kasinėjimų radiniai.

Toliau Kryžiaus kelyje arka Ecce Homo (Ecce Homo arch). Manoma, kad būtent šioje vietoje Pontijus Pilotas, rodydamas į Jėzų, ištarė istorinius žodžius „Štai žmogus“. Šiandien šioje vietoje minios šurmulyje sunku susikaupti ir apmąstyti tai, kas vyko čia Didįjį Penktadienį. Ramesnė vieta, kur galima pajusti į akmenis įsigėrusią istoriją yra Siono Seserų vienuolynas, esantis greta.

Toje vietoje, kur Jėzus suklupo pirmąjį kartą, dabar stovi Lenkų katalikų koplyčia (Polish Catholic Chapel). Bejėgiškai parkritęs, Išganytojas išbuvo tik akimirką. Tuoj vėl pakilo ir žengė toliau, mokydamas, kad net didžiausio silpnumo momentais galime pakilti ir žingsnis po žingsnio žengti link tikslo. Iki XIX amžiaus, kol šią vietą išpirko krikščionys, čia buvo turkų pirtys. Įdomu, kad koplyčią pastatė Lenkijos armėnų bendruomenė, o vėliau ji buvo restauruota Lenkijos kariuomenės lėšomis.

Nors istoriškai nėra patvirtinta, kad Kryžiaus kelyje Jėzus sutiko savo motiną, tačiau tikintiesiems tai nekelia jokių abejonių. Vietoje, kur tai įvyko, nuo 1881 metų stovi armėnų statyta bažnyčia (Armenian Church of Our Lady of the Spasm). Virš įėjimo į ją yra bareljefas, iliustruojantis skausmingą susitikimą. Viduje yra išsaugota bizantiška mozaika, kur pavaizduotas pėdos atspaudas – tai vieta, kurioje stovėjo Marija susitikimo su sūnumi metu.

Kur Via Dolorosa gatvė suka link Golgotos, stovi Pranciškonų koplyčia. Ji žymi vietą, kurioje Simonas Kirenietis paėmė kryžių, kad paneštų jį vietoj Kristaus. Ant koplyčios sienos yra bareljefas – pranciškonų ordino simbolis: Jeruzalės kryžius ir dvi sukryžiuotos rankos – Kristaus ir šventojo Pranciškaus.

Paprasta moteris Veronika parodė tikrą užuojautą kenčiančiam, prasiverždama pro įtūžusią minią nušluostyti prakaitą ir kraują nuo Jėzaus veido.  Mažųjų Kristaus Seserų koplyčios (Little Sisters of Jesus, Chapel) sienoje įmūrytas senos kolonos fragmentas su užrašu rodo vietą, kur stovėjo Veronikos namas.

Jėzus suklumpa dar kartą – žmogaus yra begaliniai trapus, tačiau net ir nuolat klumpant būtina vėl pakilti ir eiti. Dabar jo antrojo suklupimo vietoje yra senos romėnų kolonos fragmentas, ant kurios įžiūrimas skaičius VII. Netoliese yra Aleksandro podvorjė (The Alexander Podvorie), priklausanti rusų pravoslavų bažnyčiai. 1859 metais šią teritoriją Rusija išpirko iš etiopų dvasininkų. Kiek toliau – vieta, kur Jėzus ramino verkiančias moteris: „Jeruzalės dukros, verkite ne manęs, bet verkite savęs ir savo vaikų“. Ji pažymėta akmeniu, ant kurio iškaltos raidės NIKA.

Trečio ir paskutinio Kristaus suklupimo vieta yra ne Via Dolorosa gatvėje, bet truputį šone, prie įėjimo į Etiopų ir Koptų vienuolynus (Coptic Church). Iki 1959 m. skilimo tai buvo vienas bendras ortodoksų vienuolynas, tačiau koptai išstūmė etiopus iš bažnyčios. Etiopų vienuoliai persikėlė ant jos stogo,  ten įsirengė sau celes ir gyvena jose iki šiol. Prie Koptų vienuolyno yra Kristaus trečiąjį suklupimą menantis romėnų kolonos fragmentas. Iki XVI amžiaus ši kolona buvo prie įėjimo į Kristaus kapo baziliką.

Kristaus kapo bazilika (Church of the Holy Sepulchre) – švenčiausia krikščionims vieta. Ji stovi toje vietoje, kurioje pagal šventuosius raštus buvo nukryžiuotas, palaidotas ir po trijų dienų prisikėlė Jėzus Kristus. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 335 metais. Daugybę kartų ji buvo nugriaunama bei perstatinėjama. Dabartinė bazilika atstatyta 1810 m. Joje apeigas atlieka net šešių konfesijų aukštieji dvasininkai.

Golgota – kalnas, ant kurio viršūnės buvo nukryžiuotas Kristus. Prie čia esančio altoriaus klaupiasi šimtai turistų ir maldininkų. Tai vieta, kur tvyro ypatinga energetika. Paliesti ranka vietą, kur stovėjo kryžius su nukryžiuotu Išganytoju galima viršutinėje bažnyčioje, į kurią patenkama iš Kristaus prisikėlimo bazilikos, iškart prie įėjimo pasukus dešinėn ir užlipus aukštyn siaurais stačiais laiptais.

Paskutinio patepimo akmuo – čia pirmiausia buvo paguldytas Kristaus kūnas, iškart nuėmus nuo kryžiaus, pateptas kvapiaisiais aliejais ir suvyniotas į drobulę. Kažkada šis akmuo stovėjo gamtinėje oloje, tačiau per šimtmečius vietovė pasikeitė neatpažįstamai. Prie to nemažai prisidėjo į piligrimines keliones atvykę maldininkai, kurių kiekvienas norėjo pasiimti ir kaip relikviją su savimi išsinešti dalelę šventosios vietos. Galutinai ola buvo suardyta 1009 metais kalifo Al-Chakimo įsakymu. Dabar toje vietoje, esančioje po Kristaus kapo bazilikos stogu, yra marmurinė koplyčia Kuvuklija, prie kurios rikiuojasi eilė, norinčių patekti vidun. Beveik pusę viduje esančios erdvės užima akmuo, todėl vienu metu viduje gali būti tik 3-4 žmonės.

Kryžiaus kelias Jeruzalėje – galimybė šiuolaikinio gyvenimo šurmulyje visa siela pajusti kančią, viltį ir meilės auką, lydėjusią Dievo sūnų. Tuo keliu Jėzus eina ne vienas, kartu jis vedasi atpirktuosius savo brolius ir seseris. Nepaprasta kelių tūkstančių metų istorija – tai Izraelis. Kelionės ir patirtys, stiprinančios tikėjimą bei nušviečiančios sielą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.