Islandijos virtuvė: ar išdrįstumėte paragauti pūdytos ryklienos?
Atlanto vandenyno izoliuotoje Islandijoje nuo vikingų kolonizavimo laikų išsivystė unikalios kulinarinės tradicijos. Tarp neįprasčiausių salos patiekalų pirmoje vietoje atsidūrė Hakarl – pūdyta rykliena. Primenantis supuvusio sūrio sumaišyto su amoniaku kvapą patiekalas dažnam „užriečia“ nosį ar net supykina.
Kodėl pūdyti rykliai? Kai prieš šimtmečius saloje apsigyveno vikingų protėviai, lediniuose Šiaurės Atlanto vandenyse buvo gausu arktinių ryklių. Nors plėšrūnų išvaizda grėsminga, galvos skausmą kėlė ne tai, o žmonėms toksiška jų mėsa. Siekiant nuolat turėti ką valgyti, vikingai atrado būdą, kaip išvalyti nuodingą ryklio mėsą. Nuo tada šie rykliai buvo vienas pagrindinių maisto šaltinių saloje.
Įdomu tai, kad iki šių dienų išlikęs toks pats ryklių mėsos paruošimo procesas, koks buvo naudojamas vikingų laikais.
Pirmiausia, nukertamos ryklių galvos, išskrodžiami viduriai. Tuomet rykliai įdedami į negilią smėlio duobę, užkasami ir užverčiami akmenimis. Nuo akmenų svorio atsiradęs spaudimas padeda pašalinti skysčius su nuodais. Tokioje stadijoje rykliai fermentuojasi nuo 6 iki 12 savaičių. Po to rykliai iškasami, supjaustomi juostelėmis ir pakabinami keturiems – penkiems mėnesiams džiūti. Ar mėsa tinkama valgyti sprendžiama iš kvapo bei išvaizdos. Įprastai maistui naudojami vidutiniškai 7 metrų ilgio rykliai.
Šiandien norint paragauti tradicinio islandiško patiekalo, nereikia susižvejoti ryklio bei jo keletui mėnesių užkasti, o po to padžiauti. Šio jau paruošto valgymui delikateso galima nusipirkti maisto parduotuvėse.
