Kelionės po Kiniją. Didžioji kinų siena
Sukurta aibė legendų apie „dešimties tūkstančių Li sieną“ – taip kinai vadina savo Didžiąją sieną. Vadinama (neteisingai) vieninteliu žmogaus sukurtu objektu, matomu iš Mėnulio. Jos mastui nėra lygių žmonijos istorijoje. Ji driekiasi apie 2700 km, matuojant tiesia linija nuo Sanhaiguano, esančiam rytiniame Hebėjaus provincijos pajūryje iki Dziajuguano Gansu provincijos vakaruose, bet tikras jos ilgis, įtraukiant upes, kalnus, dvigubus ir trigubus ruožus, kilpas perėjose bei kitose strateginėse vietose, yra bent tris kartus didesnis. Jeigu įskaitytume visus ruožus ir natūralias sienas (upes, kalnus), bendras ilgis siektų beveik 9 tūkst. km, t. y. daugiau kaip 20% Žemės perimetro. Išliko kokie 20 000 bokštų ir 10 000 atskirų sargybos, arba signalinių bokštų, o iš visų akmenų bei plytų būtų galima pastatyti 1 m storio ir 5 m aukščio sieną, dešimt kartų juosiančią Žemės rutulį.
Tačiau iš tikrųjų Didžioji siena yra daugelio ilgų sienų, pastatytų įvairiais Kinijos istorijos laikotarpiais, bendras pavadinimas. Iš pat pradžių siena reiškė daugiau, nei vien gynybą: ji žymėjo civilizacijos ribas. Kinų požiūris į sieną yra toks pat kaip į miestą; ji ženklino administracinį vienetą, atskiriantį organizuotą, žemdirbišką kinų pasaulį nuo netvarkingo stepių klajoklių barbarizmo. Todėl įeiti per sieną reiškė įžengti į žinomą civilizuotą pasaulį.
Istorija
Pirmasis imperatorius, 221 pr. Kr. suvienijęs Kiniją, įsakė Meng Dzianui sujungti ir išplėsti virtinę esamų sienų, kurias buvo pastatę jo užkariautos valstybės, ir taip padaryti ištisinę užtvarą nuo genčių, plėšikaujančių šiaurės bei šiaurės vakarų pasieniuose. Vargai ir žūtys, patirti statant šią pirmą Didžiąją sieną, minimi legendose ir poezijoje. Į darbą buvo pašaukta daugiau kaip 300 000 vyrų, tarp jų: kareivių, valstiečių, prasikaltusių valdininkų, kalinių ir mokslininkų, nepaklususių įsakymui sudeginti klasikinius literatūros kūrinius.
Dirbta kalnų arba dykumų rajonuose, nepaprastame šaltyje arba karštyje, be pakankamo maisto ir pastogės. Rašoma, kad kiekvienas pastatytas sienos metras pareikalavo vieno žmogaus gyvybės. Nuo tada sienos būklė atspindėjo Kinijos galią ir požiūrį į klajoklius kaimynus. Taikingo sugyvenimo laikotarpiais siena būdavo apleidžiama ir neremontuojama, o kai Kinijos kaimynai būdavo stiprūs ir priešiški, sieną atstatydavo.
Daugiausia sieną prailgino Chanų dinastija (221 pr. Kr.-220 po Kr.): pastatė kilpą į vakarus Lop Noro link, norėdama apsaugoti Hesi koridorių Gansu provincijoje, vartus į Šilko kelią, nusidriekusį per Vidurinę Aziją. Daug vėlesnių gynybinių sienų pastatė ne kinai, o tautos, užėmusios šiaurės Kiniją ir norėdamos apsisaugoti nuo kitų įsibrovėlių bangų.
Mingų siena
Daugumą sienos, kurią matome šiandien, pastatė Mingų dinastija (1368-1644 po Kr.). Tai tarp kalnų keterų vingiuojantis 6 m pločio ties pamatais ir 6-8,7 m aukščio mūras. Viršutinę jo dalį, išgrįstą keturiais plytų sluoksniais, iš išorės juosia aukšta dantyta gynybinė sienelė, iš vidaus – parapetas; siena pakankamai plati, kad galėtų greta joti jos viršumi penki raiteliai. Perėjose ir slėniuose gynybai sustiprinti buvo statomos papildomos sienos. Kas 70 metrų įrengti stebėjimo bokštai turėjo laiptus, vienodais atstumais stovėjo rampos arkliams, kad galėtų ant sienos užkopti. Be to, buvo pastatyti papildomi 10 000 signalinių švyturių greitam žinių perdavimui išilgai sienos: dieną žinią perduodavo dūmų, naktį – ugnies (laužų) signalais. VII a. paprastai buvo reikalaujama, kad signalas 1064 km atstumą nukeliautų per 24 valandas, – puolančiųjų pajėgų dydį parodydavo signalo dydis.
Statyba
Ankstyvosios sienos buvo statomos iš vietinių medžiagų, naudotų visiems Kinijos pastatams. Abipus būsimos sienos sukaldavo lentas, į uždarą ertmę pripildavo žemių ir stipriai suplūkdavo. Lentos būdavo vidutiniškai 4 m ilgio ir aptverdavo 80 kv. m. žemių, sudarydamos 8-10 cm storio sluoksnius, tačiau Didžiojoje sienoje rasta 3-20 cm storio sluoksnių. Kartais tarp žemių sluoksnių plonai paklodavo nendrių, kad greičiau džiūtų.
Gobio dykumoje ir stepėse sienas statydavo iš vietinių augalų, raudonų palmių lapų arba nendrių, 15 cm storio sluoksnius kaitaliodami su plonesniais žvirgždo ir dirvožemio sluoksniais. Tarimo baseine bokštų sienos buvo statomos iš didelių žabų ryšulių ir laukinių tuopų kamienų, kaitaliojant su plūkto molio sluoksniais. Esminis visų šių konstrukcijų bruožas buvo tai, kad kiekvienas sluoksnis buvo kietai suplūkiamas.
Tokio statinio patvarumą liūdija išlikusios dalys, datuojamos 656 pr. Kr. Šiaurės rytų Kinijoje esančios tebestovinčios Cinų dinastijos (III a. pr. Kr.) sienos atkarpos yra 3 m aukščio, 4,2 m pločio ties pamatais ir 2,5 m – viršuje. Jos pastatytos iš geltonojo molio, maišyto su nedideliu žvirgždo kiekiu, sluoksnių, suplūktų mažais grūstuvais. Gansu provincijoje yra išlikę dalis Chanų sienos, taip pat didelė Jumenguano tvirtovė Dunhuange. Čia tarp plūkto dirvožemio ir smulkaus žvirgždo sluoksnių kas 15 cm įterpti kryžmai sudėtų gerai išsilaikiusių nendrių sluoksniai. Tvirtovės sienos pakaitomis jungiasi kampuose, o masyvūs vartai į viršų siaurėja, neleisdami sienoms sugriūti. Šiame krašte išliko daugiau kaip 100 signalinių bokštų, pastatytų iš plūktos žemės arba didelių plokščių (38 x 25 x 9 cm), saulėje džiovintų plaušaplyčių. Šie kvadratinio skerspjūvio (17 m pločio ties pagrindu) ir 25 m aukščio ryškiai smailėjantys bokštai, pastatyti kas 1,6-2,5 km.
Paskutiniai žymūs sienos statytojai Mingai įdiegė naujus būdus. Nors vakarinė Didžiosios sienos dalis pastatyta tradiciškai, rytinė pusė, saugojanti sostinę Beidzingą nuo mongolų ir mandžiūrų, buvo pastatyta iš akmenų ir plytų kevalo su plūktų žemių ir skaldos užpildu. Tokios tvirtovės, kaip Šanhaigu-ano, kur siena prieina prie jūros, buvo panašios į nedidelius miestus su bunkeriais.
Tokių įrenginių statyba atsiėjo daug laiko ir pinigų. Pavyzdžiui, vienas vyras su mediniu kastuvu, bambukiniu krepšiu žemėms nešti ir daugkartinio naudojimo lentomis bei plūktuvais per mėnesj galėjo pastatyti 5,5 m sieną, o tokio pat ilgio sienai iš akmenų ar plytų pastatyti reikėjo 100 vyrų ir meistrų, mokančių dirbti su plytomis, mediena ir akmenimis.
Statybinius akmenis pirmiausia reikėjo iškirsti geležiniais arba plieniniais kūjais bei kaltais ir atgabenti iš skaldyklų, dažnai įveikiant stačias uolas. Upių dugne ir lomose įrengdavo darbines pakylas, o akmens plokštes iki 2 m ilgio ir 1 t svorio keldavo skriemuliais arba gervėmis. Kur galima, akmens luitai į viršutinius sienos lygius būdavo užtraukiami iš žemių supiltomis rampomis. Stačiose vietose darbininkai pasikliaudavo vien suktuvais ir mediniais svertais arba akmenis keldavo šimtai žmonių. Panašiai būdavo keliamos ir monumentalios, 50 m ilgio ir 10 m pločio, granito plokštės, sudarančios Šanhai-guano sienos pagrindą, kuri prieina prie jūros.
Plytinis sienų kevalas buvo septynių ar aštuonių sluoksnių storio. Plytas degdavo mažose degimo krosnyse, įrengtose sienos statybos aikštelėse; 1991 m. atkasta sveika degimo krosnis buvo naudojama 41 x 20 x 10 cm plytoms degti. Spėjama, jog kiekvienam sienos ilgio metrui reikėjo 22 tokių krosnių. Kokybė buvo griežtai kontroliuojama: V a. rašytiniuose šaltiniuose sakoma, kad jeigu prižiūrėtojas į plytą įvarydavo ylą 2,5 cm, tą darbininką užmušdavo ir įmūrydavo į sieną. Vienas užrašas Dziajuguano sienos akmenyje, kuriame nurodyta data (1540) ir prižiūrėtojo pavardė, sako, jog rekonstrukcija, per kurią siena buvo dvigubai paaukštinta iki 9 m, paklojant ant suplūktų žemių naujas plytų eiles, truko 100 metų.
sxc.hu nuotr.
