Tailandas. Geruda, įveikianti gyvatę

Sumažinti Padidinti Teksto dydis Spausdinti puslapį

Gyvatė Tailando herbe vaizduojama Geruda, mitologinė, paukštį primenanti būtybė, įveikianti gyvatę. Šiai šaliai gyvatės nugalėjimas yra labai reikšmingas simbolis.

Pietryčių Azijos džiunglėse veisiasi daugybė gyvačių, keliančių pavojų tiek neatsargiems valstiečiams, tiek ir užsižiopsojusiems turistams. Iš viso Tailande yra apie šimtas šešiasdešimt rūšių nuodingų gyvačių. Nors ne visų jų nuodai mirtinai nuodingi, tokia kaimynystė negalėjo negąsdinti tajų.

Rytų šalyse gyvatė nuo seno laikoma išminties simboliu, tačiau Tailande šios nuostatos vertinamos kritiškai. Iki pat XX a. vidurio kasmet daugybė valstiečių tapdavo nors ir labai išmintingų, tačiau mirtinai nuodingų gyvačių aukomis. Tokioje šalyje mylėti gyvates tiesiog neįmanoma, taigi siužetas valstybės herbe labai logiškas.

Šalies gyventojai, tampantys gyvačių įkandimų aukomis, netenkantys gyvybių nepaskelbtame kare, tapo Tailando karaliaus rūpesčiu. 1923 m. Bankoke įsteigtas Pastero institutas, kurio svarbiausias tikslas – pačių nuodingiausių gyvačių rūšių veisimas, tyrinėjimas ir priešnuodžių paieška. Tai pirmoji visoje Azijoje mokslinė įstaiga, iš esmės pradėjusi gilintis į šią problemą.

Šiandien Pastero  institutas – ne tik mokslinių tyrimų vieta, bet ir turistus dominantis objektas, paįvairinantis egzotines keliones. Čia galima pamatyti daugiau nei 200 rūšių įspūdingiausių gyvačių – o juk visiems įdomu iš arti (ir svarbiausia – saugiai!) pamatyti mirtinai nuodingas reptilijas. Gigantiškos karališkosios kobros, tinkliniai pitonai, nuodingos mangrinės gyvatės – tai tikrai ne visi serpentariumo gyventojai.

Dar įdomiau, kad čia vyksta unikalūs šou, tiek jaudinantys ekstremaliais potyriais, tiek ir suteikiantys naudingų žinių. Du kartus per dieną čia demonstruojama, kaip imami gyvačių nuodai, kaip reikia elgtis pamačius kobrą laukinėje gamtoje, kaip be jokios specialios įrangos galima pagauti ir nukenksminti nuodingą gyvatę. Šalyje, kur gyvatės įkandimo žmogus gali išgyventi tik pusvalandį, o per tiek laiko ne visada pavyksta gauti priešnuodžių. Karališkosios kobros įkandimas mažiau pavojingas, nors ji pati atrodo įspūdingiau. (Suaugusios karališkos kobros ilgis gali siekti 4 m.)

Kaip gaminami priešnuodžiai? Procesas nėra labai sudėtingas, tačiau ilgai trunkantis. Į pagalbą pasitelkiami arkliai, kurie tampa viso proceso pagrindu, savotišku biologiniu fabriku. Sveikiems arkliams padaromos nedidelės gyvačių nuodų injekcijos. Maždaug per pusę metų jų organizmai įgyja imunitetą ir arklys būna pasiruošęs pasitarnauti žmonijos naudai kaip donoras. Imamas arklio kraujas, kuris ir yra pagrindinis priešnuodžio komponentas. Per dešimtmečius priešnuodžio gaminimo technologija suderinta ir ištobulinta. Panaudojus arklio kraują, gaminamas vaistinis preparatas, kurio viena ampulė gali išgelbėti žmogaus gyvybę.

Šiandien prie instituto esančioje gyvačių fermoje gaminami šeši pagrindiniai priešnuodžių tipai, vėliau išsiuntinėjami po visus Tailando regionus. Ampulės laikomos specialiuose centruose, kurių šioje šalyje yra šimtai. Kiekvienas suaugęs Tailando gyventojas žino, kur yra artimiausias centras, į kurį reiktų kreiptis įgėlus gyvatei.

O kas nutinka su arkliais? Kraują iš arklio galima imti daug sykių, o kai jie pasensta ir nebetinka žmonijos gelbėjimui, yra išsiunčiami į specialias „pensininkų“ fermas, kur išlaikomi valstybės gyvena iki savo dienų pabaigos.

Nors Tailande gyvačių vis dar daug, nors jos kandžiojasi kaip visada, bet įgyvendinus šią gerai veikiančią sistemą, mirčių nuo gyvačių įkandimų pasitaiko žymiai mažiau. Pastaruoju metu nuo gyvačių įgėlimų Tailande miršta apie 20 žmonių per metus. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje kasmet žūdavo daugiau nei 10 tūkstančių! Galima sakyti, kad šią problemą pavyko išspręsti.

Tailandas, Filipinai, Indija, Vietnamas, Kinija – tai šalys, kur gyvačių įpročius žino ne tik mokslininkai ar kerėtojai. Kiekvienas šalies gyventojas žino, kaip išvengti nepageidaujamo susitikimo ir kaip elgtis jam įvykus. O kokia tikimybė gyvatę pamatyti turistui?

Gyvatės gyvena džiunglėse, tačiau ieškodamos maisto, (dažniausiai – graužikų) atšliaužia į kempingus, kaimus ir net miestus. Dažniausiai liūdna susitikimo baigtis įvyksta dėl žmogaus ir gyvatės tarpusavio nesusipratimų, tai yra dėl jų elgesio neišmanymo ar įžūlaus ignoravimo. Gyvatė niekuomet pirma nepuola žmogaus ir ieško galimybių išvengti susitikimo pabėgdama. Taigi reikia gerokai pasistengti, kad pavyktų užminti jai ant uodegos.

Išgirdusi žmogaus žingsnius, gyvatė pabėga. Stipresnis „trepsėjimas“ einant žole, kad žingsniai girdėtųsi iš tolo, yra viena iš atsargumo priemonių.

Pastebėjus gyvatę, reikia palikti jai galimybę pabėgti. Pirmoji taisyklė susitikus su gyvate – nedaryti staigių judesių ir pasišalinti lėtai.

Nors stebint gyvačių šou drąsiai į savo rankas gyvates imančius instituto darbuotojus atrodo, kad su gyvatėmis apsieiti yra visai paprasta, nereikia manyti, kad taip suvaldyti reptilijas galėtų kiekvienas ir jokiu būdu nebandyti pakartoti to, ką matėte demonstracijos metu. Nebent norėtumėte savo kailiu patikrinti, kaip veikia priešnuodžiai, kurie gaminami Bankoko Pastero institute.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.