Kelionė automobiliu į kalnus Slovakijoje

Kažkada kažkas pavasarį leptelėjo, kad šiemet per atostogas važiuosim į Slovakiją. Na, važiuosim tai važiuosim. Kažkaip nesujaudino manęs ši mintis labai. Net netikėjau, kad išsiruošime kur nors toliau Lietuvos. Bet ta diena atėjo….

Šuniukai vardu Brendis ir Ori bei mūsų daiktai pakraunami į automobilį.

3 val. ryto išvažiuojame. Truputį mieguisti, truputį netikėdami, kad tai vyksta iš tikrųjų. Begalvojant, kas laukia ir muitinę privažiavom. STOP. Dokumentų patikrinimas. Kokių dokumentų?! Taigi nėra sienų! Deja, muitininkas labai kruopščiai tikrina mūsų pasų duomenis. Pagaliau viskas baigta ir riedam toliau. Šunys saldžiai miega. Aš išsilankstau Lenkijos žemėlapį ir bandau perskaityti kaimų pavadinimus. Kelias pustuštis. Lynoja. Vėžės yra, bet nėra jos tokios baisios, kiek mums buvo pripasakota. Švinta, vingiuojam Lenkijos keliais visai smagiai. Visi vairuotojai paslaugūs – pasitraukia. Jau ir pusiaukelė netoli – Varšuva. Aš žiopsau pro langus, kai tik nedirbu navigatoriumi. Prašvito. Pas mus būtų 8 ryto, pas juos – 7 val. Nusprendžiam, kad kamščių dar nebus ir tiesiai Varšuvon. O Viešpatie su visais viešpačiukais!!! Mes kamštyje. Judam vėžlio žingsniu. Vanduo radiatoriuje užkaito nuo stoviniavimo – ventiliatorius neveikia. Galiausiai radę gatvelę į dešinę nusukome, tiesa nuklydome 20 km nuo kurso. Važiuojam laimingi toliau. Krokuvą nusprendžiam apvažiuoti oficialiu aplinkeliu. Tačiau aplinkelio viena juosta uždaryta. Vanduo vėl užkais… Vairuotojas staiga sugalvoja, kad įjungus „pečiuką“, karštas oras nuo radiatoriaus bus nupučiamas ir taip galėsim judėti be sustojimų. Tiesa, vanduo nekaista, bet karštis pučia į automobilio saloną. Važiuoju pusiau išlindusi pro langą, kartas nuo karto šunis apliedama vandeniu. Žinoma viskas, kas gera, kaip ir kas bloga, turi pabaigą. Kamštis pasibaigė ir lekiam toliau. Jau jau tuoj Slovakija, bet…. STOP: dokumentų patikrinimas. Ir vėl… Šį kartą ne tik pasus tikrina, bet ir vairuotojo (bei mašinos) dokumentus. Vairuotojo pažymėjimą muitininkas ilgai varto, rodo kolegai, galiausiai ateina prie vairuotojo ir klausia ar čia tikrai vairuotojo pažymėjimas. Vyras patikrina, kad tikrai. Dėdė klausia ar jis galioja kitose šalyse, o vairuotojas pasitikinčiai aiškina, kad Danijoje ir Vokietijoje tiko. Tada dėdė liepia parodyti, kur pažymėta kategorija ir pakišą tą pažymėjimą vairuotojui… CHA CHA CHA! Griūk negyvas, pasirodo muitininkas rankose laiko diedo saugaus darbo pažymėjimą. Aš springstu iš juoko, nors veidą stengiuosi išlaikyti rimtą. Gerai, jog dėdulė nesupyko ir padavus tikrąjį pažymėjimą, leido mums toliau važiuoti. Mes dar ilgai kikenome iš tokio nesusipratimo.

Slovakija – mes jau čia. Sukam į Stara Lesna ir bandom rasti nakvynę. Jau 18 val. žvilgsnį patraukė užrašas Felicija, tad ten ir užsukom. Šeimininkui lyg ir nelabai patiko, kad buvom su šunimis (prieš mus buvę lietuviai labai netvarkingai gyveno su šuniu), tai išklausėm instruktažą ir apsistojom (tiesa, už šunis teko palikti 50 eurų užstatą).

Kol išsikrovėm daiktus ir nusiprausėm, praėjo dar valanda. Išlėkėm į gyvenvietės centrą, o ten neįtikėtinai tuščia. Vėliau supratom, kodėl vakarais tiek nedaug žmonių… visi išvargę po kopinėjimų, eina ilsėtis, o ne po barus trankosi. Na, susiradom restoraną, pavalgėm. Visoje salėje buvom dviese. Alus Kozel pasitaikė labai kartus. Grįžom atgalios, pavedžiojom šunis ir miegot – juk laukia nauja diena su naujais įspūdžiais.

Pirmasis rytas Slovakijoje. Pabudę puikios nuotaikos išsiruošėme vėl į Lenkijos pusę, kad gražiomis vietomis iš Lysa Poliana pasiektume ežeriuką Morskie Oko. Žinoma su šunimis. Ir ką… lenkai neleido eiti su šunimis. Nu čia jau viršūnė, miške negalima eiti su šunimis. Užsikniskit! Čia daugiau negrįšim!

Pargrįžom atgal ir pirmyn į Skalnate Pleso. Visai neaukštai, tik 1751 m virš jūros lygio.

Iš pradžių linksmi ėjome asfaltuotu keliuku, visi laimingi ir išsišiepę.

Vėliau pradėjom „nukirtinėti“ kampus. Vargeli, ir kas sugalvojo tuos kalnus? Pavargau… Nebenoriu toliau. Grįžti atgal irgi nenoriu. Palikite mane čia. Tik tokios kalbos buvo tarp mūsų. Vienintelis Brendulis, kaip kalnų ožys, lakstė pirmyn ir atgal. Ar pavargs kada nors šis šuo? Oriukas, kaip mirtin pasmerktas nusikaltėlis, slinko iš paskos.

O vaizdai… Jie atperka visą nuovargį ir vėl suteikia jėgų.

Po šilto ir trumpo lietučio vaivorykštė visu gražumu pasirodė. Tiesą pasakius, kol užlipom, vaivorykštė pasirodė tris kartus.

Kelio pabaiga jau arti, jau matome ją, bet taip statu. Kadangi čia daug vėsiau nei apačioje, šunys pirmyn lekia, lyg įgiję antrąjį kvėpavimą.

Belipant oras šaltėjo, vėjas stiprėjo, o pačiame viršuje gavome šalto lietaus, nes įlindome į debesį. Nors man atrodė, kad ten šlapdriba. Ir į tolimesnes viršūnes pasikelti su keltuvais jau nebepavyko (tiesą sakant į vieną su šunimis ir nebūtų leidę). Net ir žemyn patiems lipti noras praėjo. Tad nusipirkome bilietus į keltuvą žemyn ir laukėme, kol jis pajudės. Kai stiprus vėjas, keltuvai neveikia. Sustoja su žmonėmis ir kabaliuoja. Įsivaizduojate, koks jausmas sėdėti kabinoje ir laukti, kol keltuvai pajudės?

Mums belipant į viršų, keltuvai buvo kelis kartus sustabdyti. Ir vienu metu iš kažkurio keltuvo pasigirdo tokie pažįstami rusiški, o gal jau tarptautiniai keiksmai, springom iš juoko. Pasijutom kaip namie.

Prieš pat finišą prisėdom atsipūsti. Gaila kavinė jau nedirbo, o taip norėjosi karštos arbatos, nes tuo metu kaip tik minėtas labai šaltas lietus/šlapdriba užpuolė.

Pagaliau tikslas pasiektas. Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės.

Kadangi nusprendėme, jog žemyn leisimės keltuvu, prisėdome laukiamajame, kol aprims vėjas ir vėl veiks keltuvai. Iš pradžių buvo labai nedrąsu, kai į kavinukę užsukome arbatos atsigerti su šunimis. Bet niekas nieko nesakė. Net piktų žvilgsnių nebuvo. Žmonės šypsojosi pamatę šunis ir stebėjosi, kad jie patys užlipo. Lygiai taip pat abejojau ar su šunimis įleis į uždarą keltuvą. Bet prižiūrėtojas nė pusės žodžio nepasakė. Padėjo susėsti, kaip ir visiems kitiems.

Keltuve. Brendis dar norėtų lipti, bet Oriukė jau sėdėdama snaudžia.

Ir vaizdelis pro keltuvo langą.

Tokia ta mūsų pirmoji diena. Mums, nesportuojantiems, nebuvo labai lengva ir paprasta, bet tikrai nepaprastai gražu ir įspūdinga.

Labanakt.

Antrąją dieną nusprendėm rimčiau pasilaipioti. Tikslas – Bystrie Sedlo, 2314 m virš jūros lygio.

Pirma kelionės dalis link krioklių. Iš pradžių keliukas eina mišku. Jausmas lyg būtų lietuviški miškai, tik kelias visą laiką driekiasi aukštyn, o ne tiesiai, ir daug akmenų.

Iki šios vietos visi turistai eina, net bobutės ir diedukai su lazdutėmis. Matėme nemažai šunų (nors miško pradžioje buvo ženklas draudžiantis vestis šunis). Nustebino auksaspalvis retriveris su antsnukiu. Na, matyt, ir ten dar nemažai baimių yra…

Krioklys taip pat įspūdingas. Gaila, nuotraukose nesijaučia jo aukštis ir didybė.

Mes nusprendėme neapsistoti ties kriokliu ir patraukti toliau. Na, iš pradžių viskas klostėsi gerai – keliaujame. Gamta stulbinanti.

Kuo toliau, tuo sunkiau. Jėgos palengva senka. Vienintelė mintis: „ja chočiu posmotret’ v glaza tomu inžinieru, kotoryj pridumal gora“. Čia aš supratau, ką reiškia išretėjęs oras. Nelabai malonus jausmas, kai bandai įkvėpti, o pilnais plaučiais kvėpuoti nepavyksta.

Toliau pamatome sniegą iš arti. Koks keistas jausmas stovėti ant sniego, kai pačiam prakaitas srūte srūva ir apsirengęs esi ne kaip žiemą. Niekur kitur to nepatirsi, tik kalnuose…

Dar keisčiau radus sniego, už kelių metrų rasti žydinčių gėlių.

Palengva darosi vėsu. Į striukutę norisi susisupti smarkiau, megztukas ne pro šalį būtų… Diena nenumaldomai  ėjo į pabaigą.

Nuo šio ežeriuko dar reikėjo 300-400 metrų lipti gana stačiai aukštyn, ten daug sniego matėsi, o mes nei jėgų, nei laiko nebeturėjome… Labai gaila, bet reikia prisipažinti, jog kalnas įveikė mus. Taigi susėdome ant akmenų, užkandome, pailsėjome ir patraukėme atgalios.

Nusileidę nusprendėme užsukti į vieną užeigą ir paragauti tradicinių patiekalų. Vyras ragavo guliašą (nors jis lyg ir vengrų tradicinis patiekalas), o aš keptą sūrį. Skanumėlis! Užeigoje grojo čigonų ansamblis. Vos mums prisėdus, vienas jų prisistatė ir pradėjo klausinėti iš kur atvykome. Pasiūlėme atspėti. Kokių tik šalių nevardino, vadino ir latviais, ir rusais, ir estais, bet Lietuvos neįvardino. Sužinoję, jog iš Lietuvos, pradėjo groti „oči čhiornyje“ (tipo lietuvišką dainą) ir pirštais barbenti per smuiką, kur buvo užkištos kronos. Viskas aišku, reikia susimokėti, o mes smulkių pinigų neturime. Pirmiau reikia sąskaitą apmokėti ir grąžos gauti, o tik tada galėsime muzikantams atsidėkoti. O siaubeli, kokie jie įkyrūs. Kol valgėme ir čirpino man smuiku į ausį… Nei pavalgyti, nei pasikalbėti. Galiausiai netekę vilties pasitraukė, bet vos susimokėję už maistą ir gavę grąžos padėjome kronas ant stalo, prisistatė, lyg užuodę pinigus.

Kadangi šis pasikopinėjimas buvo be šunų, vakarą skyrėme jiems. Išvedėm į laukus (gerai, kai jie šalia gyvenamosios vietos), padūkom ir kartu pozavom ant šieno kupetų. O ir patys dar siautėm, šokinėjom ant jų, virtom žemėn ir vėl ropštėmės. Ir iš kur tiek energijos, po gana sunkios, sunkios dienos?

Štai ir dar vienos dienos pabaiga.

Mūsų kelionė automobiliu po Slovakijos kalnus tęsiasi kitą dieną. Toliau buvo planas nukeliauti į Demanovska Dolina ir aplankyti Demeniovo stalaktitų – stalagmitų urvus (Demeniova jaskyne) bei kitoje Slovakijos pusėje esančią vieną didžiausių (o gal ir didžiausią) pilį (Spišský Hrad), esančią šalia Spišské Podhradie miestelio. Galbūt šios dienos kelionė suplanuota ne itin ekonomiškai, nes pagal žemėlapį mes gyvename A taške, turim nuvažiuoti į B tašką, o iš jo į C ir vėl grįžti į A. Nors kilometrais nėra labai daug – tik 160 km.

Pirmiausia urvai. Skubame anksti iš ryto, kad šunims nebūtų karšta. Į pačius urvus šunų nesivedėme. Jie mūsų palaukė automobilyje. Nebuvo karšta, o automobilis stovėjo miške pavėsyje, šunys turėjo vandens ir gulėjo ant šlapio rankšluosčio. Urvai gražūs. Nuotraukų nėra, nes pagailėjom pinigų, o ir tikimybės gražiai nufotografuoti nebuvo. Su blykste fotografuoti išvis nesinorėjo, su stovu negalima. Sunku, ką daugiau papasakoti – reikia tai pamatyti.

Po urvų patraukėme apžiūrėti Spišo pilies. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės, kuri buvo tolokai, vaizdas pribloškė. Pilies dydis nerealus.

Žinoma, man iš karto neramu ar su šunimis įeisim. O jei neleis? Bilietų pardavėjos paklausus ar galima su šunimis, pirmiausia nustebo dėl tokio klausimo, o pardavus bilietus, net išbėgo iš savo kioskelio pažiūrėti kas per šunys, nes pro langelį jų nesimatė. – Tik į menes vestis draudžiama. O menių ten… net dvi :D Pilis net gal per skambiai pavadinta, tai daugiau griuvėsiai, įspūdingi savo dydžiu. Žinoma, prižiūrimi. Ši pilis įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą, objekto Nr. 620. Pilyje fimuotos scenos įvairiems filmams (pvz., Drakono širdis (Dragonheart 1996), Feniksas (Phoenix 1997), Liūtas žiemą (The Lion in Winter 2003), Paskutinis Legionas (The Last Legion 2006).

Dar vieną dieną skiriame garsiajam Slovenskyj raj, trasai Sucha Bela. Šį kartą tai Žemieji Tatrai. Ši trasa laikoma viena gražiausių.

Taigi, kelionė prasideda. Kaip bebūtų keista, čia galima vestis šunis. Bet gerai, kad nepasiėmėm, nes kopėčiomis laipioti jiems nebūtų itin patogu, o nešioti juos ant rankų, nebūtų itin patogu mums. Perkant bilietus perskaitome, jog bilietų negalima pamesti, nes jei pagautų be bilieto kontrolė, bauda būtų… 1 000 000 eurų. Geras juokas ar ne?!

Tikėjomės labaaai daug adrenalino ir dar daugiau grožio. Deja, realybė kiek nuvylė. Ir adrenalino nebuvo ir tas grožis, kaip čia pasakius… Kriokliukai tai tikrai gražūs ir jų ne vienas, ir ne du. O daugiau ir nebeturiu ką pasakyti. Žinoma, jei bijote net menko aukščio, uždarų erdvių, visiškai nelaikote lygsvaros – tada kita kalba. Aukštuosiuose Tatruose man viskas daug kartų gražiau ir įspūdingiau. Toliau, kaip visada, kelios nuotraukos, kuriose viskas atrodo įspūdingiau nei yra iš tikrųjų.

Liko paskutinė diena. Kaip ir laisva, be jokių planų, nes nebuvome prie Morskie Oko. Nuvažiavom prie artimiausio ežeriuko Vrbove. Oi, kaip mažai ten ežerų. Galima sakyti visai nėra. Taigi, einam, matom baisiai didelį lauką, užstatytą vien mašinomis. Pasidomim, kas ten vyksta, ogi ten yra kažkokie terminiai baseinai, į kuriuos visi ir traukia. Norint patekti už tvoros (taip taip, teritorija aptverta net ir spygliuota viela) reikia ir pinigų palikti, tada gulėsi kaip Palangoje: vienas šalia kito, tik ne ant smėliuko, o ant žalios žolytės. Tai ne mums. Šalia tuščias ežeras. Apėjom pusę ežeriuko, radom vietą, įsikūrėm ir niekaip nesupratom, kodėl nėra žmonių. Išsimaudėm. Oriukas pirmą kartą paplaukė.

Einant atgal pastebėjom užrašą, kad ten draudžiama maudytis. Oho, kokie slovakai ir jų svečiai geriečiai. Niekas ir nesimaudė. Na, nebūtume lietuviais… ir maudėmės, ir šunis maudėm, ir buvo gerai. Juokauju, iš tikro nebūtume ir mes lindę į vandenį, jei laiku būtume ženklą pamatę. Na, kas kaltas, kad ženklą tik grįždami atgal pastebėjom???

Diena į pabaigą, o mes truputį nuliūdę. Kraunamės krepšius, ruošiamės namo… ten kur nėra kalnų, kur keliai tiesūs, kur kalba mums suprantama.

Pakeliui namo pakliuvome į debesį.

Sveika, Lietuva!!! Tu irgi be galo gražus kraštas su savo nacionaliniais parkais, ežerais ir jūra. O į Slovakiją aš dar grįšiu… Tikrai grįšiu…

Urkistravel.lt dėkoja už kelionių įspūdžius Prancūzų buldogų veislynui „Triumfo arka“.