Kelionė į Koso salą. IV diena: Plaka – Agios Stefanos – Aspri Petra

Ketvirtos dienos tikslas buvo aplankyti mišką Plaka, kuriame pilna laisvėje gyvenančių, niekam nepriklausančių povų ir katinų, toliau tęsti kelionę tolyn link Kefalos miestelio, aplankant kelis pakeliui esančius paplūdimius ir pasiekti Koso salos „uodegoje“ esančias uolas ir arkas kalnuose.

Plaka randasi netoli oro uosto, tai yra nuo Koso miesto apie 30 km. Pravažiavus oro uostą ieškome mažutės rodyklės į dešinę, kurioje vos ne rankomis užrašyta „Plaka“ (beje graikai mėgsta  ranka su aliejiniais dažais pateplioti nedidelius ženklus ir būtinai pastatyti juos už kokio krūmo ar stulpo). Važiuoti tenka žvyrkeliu. Tik įvažiavus į mišką, akys pirmoje vietoje užkliūva už medyje tupinčio povo, kuris pamatęs mašiną pradeda klykti.

Po kelių sekundžių visas miškas aidi nuo visose pakampėse klykiančių povų ir vienas per kitą bėgančių link mašinos. Tik vėliau, praleidus miške su povais kokią valandą, supratome jų strategiją: medyje tupi patinas sargas, kuris kitus informuoja apie atvažiuojančią naują mašiną, nes naujai atvykstanti mašina yra didelė tikimybė, kad gaus maisto. Tada visi, keldami didelį triukšmą, ir apspinta turistus. Pravažiuoti pro juos, nedavus maisto, tikrai sudėtinga, nes jie nesiruošia jūsų praleisti. Išsigelbėjimas tik nauja atvažiuojanti mašina, nes, gavus sargo signalą, visi vėl pakelia triukšmą ir skuodžia pasitikti jos. Tik tada galima drąsiai nuvažiuoti, nebijant jų suvažinėti.

Pasakojama, kad kažkada vietiniai atvežė į mišką ir paleido jiems nereikalingus povus. Jie išgyveno ir sėkmingai prisidaugino. Prie jų prisijungė katės ir dabar visi draugiškai gyvena. Na povai tikriausiai viršesni už kates, nes katės ėda tik tai, kas liko nuo povų. Taip toks  vietinio poelgis netikėtai tapo turistų labai lankoma vieta. Tai tikrai smagi atrakcija, tik būtinai prieš tai reikėtų nusipirkti bent vieną ar du batonus. Patelėms pirmenybė, jos ir jaunikliai mėgaujasi maistu, o povai tuo metu neleidžia veltui laiko ir išskleidę uodegas visu gražumu šoka meilės šokius. Bėda tik ta, kad patelės užsiėmusios ne tais reikalais ir visiškai nesidomi patinais, o tie vargšai, kaip kokie „balerūnai“  trypčioja, šokinėja, plunksnas virpina, bando prispausti uodegomis pateles, o tos vis pabėga paskui skrendantį batoną…

Važiuojant nuo Plakos tolyn (nebūtina apsisukti ir grįžti),  pasiekiame pagrindinį kelią ir vėl dairomės ranka pieštų ženklų į kairę pusę, į įžymųjį Rojaus (Paradise) paplūdimį. Ten šalia vienas kito yra keli pležai: Sunny, Markos, Lagada Paradise. Gražus baltas smėlis, nedidelės kopos, bet mūsų kraštiečių tai neturėtų nustebinti – mums jis primena Nidos paplūdimius.

Iš Rojaus paplūdimio važiuojame į pagrindinį kelią, sukame į kairę ir netrukus vėl ieškome „vietinio dailininko“ ženklo. Čia bandome pasižvalgyti po Camel paplūdimį. Pusiaukelėje teko sustoti, nes mums status ir vietomis nuplautas keliukas link paplūdimio pasirodė nepatrauklus. Nusprendėme pasidairyti į jį nuo viršaus, nes jis ir taip buvo labai nedidukas.

Netoli nuo Camel paplūdimio, tolyn link Kefalos, taip pat kairėje pusėje yra Agios Stefanos paplūdimys su šalia esančia Kastri salele, kurioje yra ir maža bažnytėlė. Iš paplūdimio atsiveria gražūs vaizdai, jūra sekli ir labai skaidri, matosi dugne kiekvienas akmenukas. Paplūdimyje yra išlikę griūvėsiai iš kurių gražu pasižvalgyti į salelę. Kokiu būdu vietiniai lanko šią bažnytėlę taip ir liko neaišku.

Čia, tarp griūvėsių sutikome ir pirmuosius driežus, kurių šioje saloje tikrai daug. Griūvėsiai ir driežai šioje saloje yra neatsiejami dalykai. Kur vieni, ten ir kiti. Šildosi jie prieš saulutę ant akmenų ir mėgaujasi gyvenimu, jei eiti tyliai, nekeliant daug triukšmo, jų galima pamatyti nemažai, kitaip jie greitai išsilaksto ir tiek tu juos be matei.

Toliau važiuojame link Kefalos, pravažiuojame šį miestuką ir traukiame tolyn link Aspri Petra. Netoli nuo Kefalos po kaire puse ant nedidelio kalniuko viršaus matome lankytiną objektą: senovinę bažnytėlę Palatiani. Mes ją apžvelgėme nuo kelio, nebeužsukdami į ją.

Kylame aukštyn į kalną vingiuotu keliuku, kuris žymiai prastėja. Labiausiai juokas ima iš to, kad važiuojant šiais prastais keliukais leistinas greitis 90 km/val. Privažiavus sankryžą, reikia sukti į kairę pusę, pagal rodyklę „Aspri Petra“(normalus ženklas).  Čia yra ir apžvalginė aikštelė, nuo kurios atsiveria panorama į Kamari miestelį ir paplūdimį.

Pavažiavus dar toliau prasidėjo žvyrkelis ir tada pradėjome galvoti, kad gal geriau jau būtų tas „asfaltuotas keliukas“, kur galima 90km/val greičiu važiuoti… Riedame lėtai, lėtai, apvažiuodami kiekvieną akmenį, nes skardžiai jau nebegąsdina taip, kaip kelio dangoje kyšantys akmenys. Pasiekę tikslą atsipučiame, bijodami pagalvoti, kad dar reikės tuo keliu grįžti atgal. Tačiau atsivėrę vaizdai greitai priverčia pamiršti ką tik patirtą nerimą. Gamta nepaprastai graži ir jautiesi kaip gerai prižiūrimuose kalnų soduose.

Į Aspri Petra yra nuoroda ir padarytas akmenų takelis, kuriuo nėra labai sudėtinga lipti. Nėra ir toli, pirmyn ir atgal, neskubant, sugaišti galima daugiausiai pusvalandį – valandą. Čia mus pasitinka ožkos, tik šį kartą jos aukštai, kalne ir stebi mus nuo viršaus.

Taip takelių priartėjome prie gamtos sukurtos arkos, o šalia jos yra ir olos. Priėjus arką, radome ženklą, kad trasos pabaiga, bet labai rūpėjo perlipti akmenis ir nusekti ten nubėgusiomis ožkomis, tačiau ten tikrai buvo kelio pabaiga, uolos ėjo stačiai žemyn, o mes dar kartą įsitikinom, kad esam tik žmonės, o ne ožkos –  tokiais šlaitais nepalaipiosim.

Toliau mes planavome aplankyti Sikofos ir Dafni paplūdimius. Keliai į Aspri Petra pasirodo buvo juokingi, palyginus su tuo, kas mūsų laukė ateityje. Sunku buvo patikėti, kad į lankomus paplūdimius veda tokie keliai, bet tikriausiai čia daugiausia žalos padarė prieš mums atvykstant praūžęs škavalas. Matėsi nuošliaužos, kelio danga – likęs vienas granitas, o smėlis ir žvyras išplautas.

Mes nepasidavėme ir, palikę mašiną ant keliuko, išėjome pėsčiomis. Keliukas vietomis gerėjo, vietomis išvis prastėjo, jūra buvo toli ir jos vis nesimatė. Saulė po truputį leidosi žemyn, mes atsidūrėme slėnyje iš kurio nebesimatė nei mūsų mašinytės, nei jūros, nei jokio kito orientyro. Buvo taip tylu, aplinkui nei gyvos dvasios, nebuvo ne tik ožkų, čia nebezvimbė net bitės.

Supratom, kad pasiekti paplūdimių mums nepavyks, o jei ir pavyks, tai grįžti reikės tamsoje, o tokiu atveju surasti mašinos būtų neįmanoma, nes visa dykynė buvo išraižyta smulkių keliukų, kurių visų atsiminti buvo neįmanoma. Pavyko tik su fotoaparatu pritraukti tolumoje esančius kažkurio paplūdimio krantus. Gal būt tai buvo Dafni.

Nusprendėme grįžti atgal. Ėjome liūdni ir nusivylę, susidūrę su pirma nesėkme. Liūdino tas faktas, kad supratome, jog šiuo metu saloje visi nuo civilizacijos kiek nutolę keliai bus tokie. Sėdome į mašiną ir patraukėme atgal. Grįždami pakeliui dar užsukome į Limionas paplūdimį, į kurį mūsų laimei vedė geras asfaltuotas kelias. Nors tiek šiuo metu mus džiugino.

Taip baigėsi mūsų ketvirtoji diena Koso saloje, su džiaugsmu ir su nesėkme. Grįžome pavargę labiau nei iš kalnų, tylūs ir ramūs…

wayway.lt