2013-01-16    Kosas

Koso sala – istorinių kolonų, gardaus maisto ir jūros sintezė

Praėjusių metų atostogas su draugu leidome Koso saloje. Iš čia parsivežiau gerų įspūdžių ir, tiesą sakant, pinigų. Tai buvo viena pigiausių mano kelionių (na, gal neskaičiuojant dviejų dienų Suomijoje, Tamperėje), tad tikrai rekomenduočiau šį Graikijos kampelį tiems, kas turi ribotą  biudžetą, bet vis dėlto trokšta saulės ir mėlynos jūros. Jei gerai pamenu kelionė su visais bilietais, viešbučiu ir eurų taškymu ant suvenyrų tilpo į 1000 litų vienam žmogui (6 dienos).

Mes su draugu gyvenome viešbutyje „Parachos studios“. Gal pavadinimas ir nelabai viliojantis, užtat šiam nedideliam šeimos viešbutukui nieko negali prikišti – 25 eurai už dvivietį, tikrai erdvų kambarį su dušu, šaldytuvu, nedidele virtuvėle ir balkonu. Tiesa dar – baseinas. „Studios“ pavadinimas Koso viešbučių sąraše reiškia, jog negausite pusryčių ar vakarienės. Gyvensite tarsi nuomuojamame kambaryje, vis dėlto, kambarinės viską tvarkys kaip ir viešbutyje.

Nors po iš antro karto pakilusio „Ryanair“ lėktuvo praradome praktiškai vieną dieną atostogų, neišgasdino net viešbutyje pakabintas kelionių agentūros „Koshmar holidays“ plakatas.  Tikėkimės, išvertus iš graikų kalbos šios agentūros pavadinimas skamba geriau.

Kosą įvardyčiau kaip gausybės istorinių vietų, jaukių paplūdimių ir tikrai gerai išvystyto turizmo verslo salą. Tiesa nežinau, ar turistai čia taip masiškai nuomojasi automobilius, tačiau transporto sistemą būtų galima dar patobulinti.

Jei gyveni salos centriniame Koso mieste – viskas puiku. Tačiau mes gyvenome Kardamenoje. Ir kadangi autobusas puškuodavo per visus kitus miestelius į Kosą ir atgal, pavėlavę į 11 valandą išvažiuojantį transportą galėdavome palaidoti dienos ekskursijų viltis.  Kitas autobusas buvo gal 15 – 16 val.

Aišku, pavėlavome ir ne kartą. Mums juk atostogos.  Surizikavome išsinuomoti keturratį, ir nors tas malonumas kainavo 50 eurų dienai (plius benzinas), nepasigailėjome. Na, gal truputį, kai kilo ginčas, ar vertėtų laikytis dešinės pusės taisyklės, kai prie pat dešiniojo kelkraščio – keliasdešimties metrų skardis žemyn be jokių bortelių. Kalnų serpentinais išvažinėjome aplinkinius miestelius, tokius kaip Marmari bei Tingaki. Sugebėjome nuvažiuoti į kažkokią šventą vietą, kur keistas dėdulė mums liepė uždegti po žvakutę ir įsmeigti jas į smėlį. Tada paprašė poros eurų. Vėliau matyt, susigėdo ir pavaišino šviežiomis figomis. Važiavome pro laukinių ožkų bandas, kurias tiesiog turėjau pavaikyti (matyt, prabudo instinktai – esu gimusi po liūto ženklu).

Beje, keturračio nė vienas nebuvome vairavę nė karto gyvenime. Šio „amato“ išmokome gal per 5 minutes. Jei dar mokate vairuoti ir motorolerį – super! Šių nuoma, jei neklystu, yra pigesnė.

Matyt, didžiausia salos įžymybė bus Asklepionas – senovinės šventyklos griuvėsiai.  Bėda tik ta, kad čia taip pat reikia derintis prie grafiko: nedidelis traukinukas veža iš Koso centro 8 kilometrus, ir už valandos atvažiuoja jūsų pasiimti. Na, per tą valandą spėjate užlipti iki griuvėsių aukščiausio taško, apsidairyti bei šiek tiek pasifotografuoti. Tačiau nuolat tenka žvilgčioti į laikrodį, o per atostogas to mažiausiai norisi.

Pačiame Kose visai viduryje miesto išlikę senosios turgaus aikštės griuvėsiai. Netoliese – didžiulė tvirtovė, iš kurios atsiveria gražus žydravandenio uosto vaizdas. Čia įdomu ir pasivaikščioti, ir pasisėdėti po senomis pušimis. Nusisukus prižiūrėtojams galima įsirioglinti į tvirtovės požemius po keistas angas mūro sienose (aišku, mes tai ir padarėme). Beje, čia visai palei kojas mėtosi įvairių senovės skulptūrų, biustų, kolonų dalys. Galite jas čiupinėti ir apžiūrinėti kiek tik norite. Tiesą sakant, galite ant jų netgi palaipioti ir nelabai kas į tai kreips dėmesį. Vargu ar atkreiptų netgi tuo atveju, jei  kokio didvyrio galvą mėgintumėte susigrūsti į rankinuką.

Pavažiavus už Koso toliau „kabliu“ atrastumėte dar ir vandens versmių gydyklas. Ten, deja, taip ir nenukeliavome (jei gerai pamenu, atskiro transporto iki šios vietos taip pat nebuvo), bet turint daugiau laiko, manau, jos vertos apsilankymo.

Graikijoje iš tiesų galima pigiai, gausiai ir gardžiai pietauti. Nebijokite pamėginti avių sūrio (žinau žinau, kad nekaip skamba) – tai skystokas ir karštą dieną su batonu gerai „sueinantis“ produktas.

Vieni pietūs dažniausiai atsieidavo apie 15 eurų vienam žmogui. Gausu tradicinių patiekalų, žinoma, graikiškų salotų, natūralių sulčių ir kokteilių. Itin malonus aptarnavimas, kai būsite ne tik „iš gatvės“ nuvesti prie staliuko, tačiau ir galėsite paklausinėti, kiek laiko užtenka ant stogų saulės įkaitinamo vandens.

Vasarą miestukuose verda naktinis gyvenimas. Nepatarčiau rinktis viešbutį arti centrinių gatvių, nebent ne miegoti atvažiavote. Klubai,  įsikūrę vienas šalia kito bando vienas kitą nurungti decibelais  ir kokteilių skaičiumi „už vieno kainą“.

Kas dar – reikės susimokėti už gultą bei skėčius paplūdimyje. Net jei ir turėsite kietą, išvyniojamą kilimėlį, skėtis paplūdimyje bus nepakeičiamas daiktas. Ir dar – kremas nuo saulės. Patarčiau pirkti stipresnį ir jam negailėti pinigų. Atidžiai skaitykite etiketes, nes Graikijoje pasitaiko i r kremų kurie paspartina įdegį. O tokiais teptis, sakyčiau, yra kvailiausia, ką Graikijoje galima daryti vasaros mėnesiais.

Man užteko vienos dienos (nors tepiausi kremu nuo saulės ir gulėjau po skėčiu), kad tapčiau raudona kaip vėžys ir, jei neklystu, gavau mini saulės smūgį. Kūnas tiesiog degė, tad piniginę reikėjo atverti dar ir įsigyjant gydomąjį kremą nuo saulės nudegimų.  Patarčiau nepamiršti ir kepurės bei akinių nuo saulės.

Beje, jei galite paskirti laiko, Kosas yra viena iš daugelio Graikijos salų ir šios nėra nutolusios toli viena nuo kitos. Laivu galima pasiekti ir apžiūrėti kitas salas, tiesa, pati Graikija yra gerokai labiau į kairę. Pats Kosas yra arčiau Turkijos, taigi čia galite pastebėti turkiškų bruožų (ypač  nedidelėse šventyklose ir prekyboje bei bendravime su turistais).

Tai tiek vasarinių įspūdžių.

Linkiu visiems gerų atostogų,

Inga