Trys dienos Lenkijoje – trys miestai: Varšuva, Zakopanė, Krokuva

Sumažinti Padidinti Teksto dydis Spausdinti puslapį

Praeitą vasarą atostogų nenusimatė: krizė, sunkmetis, reikia dirbti, o keliauti tai labai norisi, kaip sakoma kartą paragavus – negali sustoti. Ir čia kaip perkūnas iš giedro dangaus – akcija – Eurolines Lux Express parduoda bilietus po vieną litą. Rinktis galima buvo vieną iš trijų miestų: Ryga, Talinas, Varšuva. Kadangi Rygoje ir Taline teko pabuvoti, tad mūsų keliai šį kartą veda į Lenkiją. Viena papildomai uždirbta išeiginė ir turime tris dienas, kurias skiriame ne tik Varšuvai, bet ir Krokuvai, ir Zakopanei.

Krokuva – Lenkijos kultūros sostinė

Varšuvą pasiekiame ankstyvą paskutinį rugsėjo šeštadienį. Šią dieną Varšuvoje neužsilaikome, perkame traukinio bilietus į Krokuvą. Biletai parduodami be vietų nurodymo, o traukinys atvažiuoja pilnut pilnutėlis, tad pusė kelio praleidžiame stovėdami, vis dėl to lenkai keliauja po savo šalį, Lietuvoje tokių pilnų traukinių neteko matyti.

Krokuvą pasiekiame apie pusę vienuolikos. Ji mus pasitinka saulėtu, šiltu oru ir šurmuliu nuo daugybės turistų. Tolimesnis mūsų maršrutas drieksis iki Zakopanės, bet kadangi dar pirma dienos pusė, nusprendžiame keletą valandų skirti Krokuvai.

Gyvoji skulptūra Krokuvoje

Gyvoji skulptūra Krokuvoje. Danguolės I. nuotr.

Krokuvos pavadinimas kilęs iš kunigaikščio Krakov vardo. Pirmą kartą Krokuva paminėta 967 m. rytų pirklio. Šiandien Krokuva – muziejus po atviru dangumi su nepakartojama ir nuostabia atmosfera. Trumpą ekskursiją pėsčiomis pradedame nuo Turgaus aikštės, į kurią veda dauguma senamiesčio gatvelių. Turgaus aikštėje verda gyvenimas ir šiandien: prekiauja suvenyrais, galima pasivažinėti arklių traukiama brička, turistus linksmina gyvos skulptūros. Šalia aikštės stūkso nepakartojamo grožio Šv. Marijos bažnyčia. Tokio įspūdingo grožio bažnyčios dar neteko matyti. Nuo aikštės patraukiame link Vavelio pilies, vidun neeiname, nes trūksta laiko. Daug įspūdingiau ši pilis atrodo iš priešingos pusės Vyslos. Pasigrožėję Krokuvos senamiesčiu važiuojame į Zakopanę.

Viena gražiausių Krokuvos bažnyčių

Viena gražiausių Krokuvos bažnyčių. Danguolės I. nuotr.

Zakopanė – Lenkijos kalnų kurortas

Zakopanė – kalnų miestelis įsikūręs Tatrų papėdeje Slovakijos pasienyje. Šis kurortas gyvybingas ištisus metus: pavasarį, vasarą ir rudenį atvyksta norintys palaipioti po kalnus, žiemą užgriūna slidinėjimo entuziastai.

Atvykę į Zakopanę, iškart ieškome turizmo informacijos centro, nes laiko turime nedaug, o pamatyti norisi kuo daugiau. Bet čia mūsų nenudžiugina: vienos dienos labai mažai, kad pamatyti ir kalnus, ir gražiausią slėnį – kalnų perėją Koščoliska (Dolina Koscieliska). Bet mes nusprendžiame surizikuoti ir suspėti, bet kaip gausis – žiūrėsim rytoj.

Miškas kalnuose

Miškas kalnuose. Danguolės I nuotr.

Šio vakaro tikslas – susirasti nakvynę. O tai padaryti Zakopanėje labai lengva, jau autobusų stotyje pasitinka „močiutės“ siūlančios nakvynes, bet mes nusprendžiame surasti nakvynę bevaikčiojant po miestelį. Čia beveik kiekvienas namas siūlo nakvynę. Ant šių namų tvorų, durų kabo iškabos: „Pokoji“. Dauguma namų – trijų aukštų: pirmame aukšte gyvena šeimininkai, kiti du – nuomuojami turistams. Nesunkiai suradę nakvynę, nusprendžiame pasivaikščioti po pagrindinę pėsčiųjų gatvę – Krupuvki. Visas vakarinis Zakopanės gyvenimas verda būtent šioje gatvėje. Čia įsikūrę dauguma viešbučių, kavinių, restoranų, suvenyrų parduotuvių. Taip pat prekiaujama vietiniu kalnų sūriu, įvairiais gaminiais iš vilnos. Pasivaikščioję, pasigrožėję vietine architektūra, nuostabia kalnų panorama, sukame link laikinų namų, ryt teks anksti keltis.

Zakopanės architektūra

Zakopanėje esantis medinis namas. Danguolės I. nuotr.

Ankstyvą sekmadienio rytą skubame link autobusų stoties, nuo kurios mikroautobusas mus nuveš į Kuznicą, būtent iš čia keltuvas kelia į Kasprovo viršūnę (Kasprowy Wierch). Nors dar ankstyvas rytas ir keltuvai dar nedirba, bet jau išsirikiavusi nemaža eilė. Gąsdintis, kad teks ilgai laukti, nereikia, keltuvai neseniai pakeisti, ir dabar kelia žymiai greičiau – 15 minučių ir mes jau viršuje. Bekylant maloniai nustebino, kad vienas iš lenkų išgirdęs ne lenkų kalbą, užleidžia vietą keltuve prie lango. Tad turime progą grožėtis nuostabiais kalnų vaizdais: audros išguldytu mišku, kylančios saulės rausva spalva nudažytomis viršūnėmis.

Kalnuose švinta (vaizdas pro keltuvo langą)

Vaizdas pro keltuvo langą. Danguolės I. nuotr.

Kalno viršūnėje galima praleisti laiko, kiek tik norisi, na nebent norite atgal sugrįžti irgi keltuvu, tuomet laiko turėsite nedaug. Bet mes buvome nusprendę nusileisti savo kojomis. Trasas galima rinktis įvairiausių sudėtingumų ir ilgio. Jos skirstomos į geltoną, žalią, mėlyną, raudoną ir juodą. Jos tarpusavyje susikerta, tad galima iš sunkiausios trasos pasukti ir į lengvesnę. Trasų spalvos žymimos ant akmenų, medžių, o susikirtimo vietose stovi nuorodos ir nurodomas laikas, kiek užtruksite vienoje ar kitoje trasoje, tad tikrai nepasiklysite. Be to jei per ilgai užsibuvote kalnuose, tai pernakvoti galėsite ir kalnų trobelėse, tik būtinai perspėkite šeimininkus, pas kuriuos apsistojote, kad be reikalo jie nesijaudintų jog pasiklydote kalnuose.

Viršunė, kurią įveikė

Viršunė, kurią įveikė pasakojimo autorė. Danguolės I. nuotr.

Mes nusprendžiame pasiekti aukščiausią lenkijos Tatrų viršūnę – Svinicą (Swinica), kurios aukštis 2278 metrai. Į ją kopiame ketera, per kurią eina Lenkijos ir Slovakijos siena. Tad galime sakyti, kad vieną koja buvome ir Slovakijoje. Pakeliui sutikti visi žmonės sveikinasi, besileidžiantys žemyn praleidžia kopiančius į viršų. Į Svinicą užkopę juodąja trasa, žemyn jau leidžiamės lengvesnia – žaliąja. Aplinkui akis džiugina vis kiti kalnų peizažai, mažos kalnų pušelės, tarsi iš pasakų išdygusios trobelės, didžiulės prisirpusios mėlynės, nuo kalnų boluojančios tarsi sniegas nusiritusių akmenų sankaupos, kelią pastoja sraunūs kalnų upeliai.

Ežerėlis kalnuose

Ežerėlis kalnuose. Danguolės I. nuotr.

Besileidžiant žemyn sukame į šoną ir aplankome Penkių ežerų slėnį (Dolina Pieciu Stawow Polskich). Tai nuostabūs smaragdinės spalvos, skaidrūs tarsi stiklas ežerėliai. Matosi kaip palei dugną plaukioja žuvytės – atrodo ištiesi delną ir jos pačios sušoks į tavo rieškutes. Pasigrožėję ežerais renkamės lengviausią ir trumpiausią trasą, nes dar norime aplankyti Koščielna perėją (Dolina Koscieliska). Besileidžaiant sutinkame daug įvairaus amžiaus žmonių: nuo senelių iki šeimų su mažais vaikais, kurie atrodo neseniai pradėjo vaikščioti, net ir nėščios moterys lipa į kalnus. Matyt pas zakopaniečius jau įgimta meilė kalnams ir laisvalaikį jie leidžia kalnuose. Nusileidę nuo kalnų sustojame trumpam pailsėti vienoje iš kavinukių: užkandame karšto kalnų sūrio, atsigeriame kalnų žolelės arbatos ir važiuojame atgal į Zakopanės stotį, o iš ten – į Koščielna perėją.

gamtos menas

Gamtos menas. Danguolės I. nuotr.

Dolina Koscieliska – tai antra pagal dydį kalnų perėja Lenkijos Tatruose. Jos ilgis – 9 km. Tai tiesiog kalnų uolose įsirėžęs kelias, kur galima eiti tik pėsčiomis, arba jei labai pavargstama pasinaudoti arklių traukiamomis bričkomis. Kadangi jau antra dienos pusė, o vakare jau išvažiuojame į Varšuvą, tad viso kelio praeiti neturime laiko, todėl aplankome tik vieną čia esantį urvą – Šalčio (Jaskinia Mrozna). Šis urvas atidarytas 1934 metais, nuo 1958 metų apšviestas. Urvo ilgis- 480 metrų. Norint pasiekti šį urvą reikia iš perėjos sukti į šoną, į jį veda juodoji trasa. Po pasivaikščiojimo po kalnus jau buvome pavargę, bet noras pamatyti šį urvą buvo didesnis už nuovargį. Atrodė, kad atsirado netgi jau ne antras, o trečias, o gal net ketvirtas kvėpavimas, nes takas vedė gana stačiu akmenuotu šlaitu į viršų. Už kiekvieno posūkio laukėme vis pasirodant nuorodos, kad pasiekėme tikslą, bet kaip nėr, taip nėr. Svarbiausia buvo nesustoti pailsėti, nes jei sustosi, tai pajudėti vėliau bus dar sunkiau.

Kalnų pušelių alėja

Kalnų pušelių alėja. Danguolės I. nuotr.

Ir štai pagaliau tikslas pasiektas. Šiame urve visada pastovi temperatūra apie 6 laipsnius šilumos, už tai jis ir vadinasi Šalčio. Kai kur praėjimai šiame urve labai siauri, tad tenka vos ne šonu praeiti, taip pat yra ir labai žemų praėjimų, tad tenka eiti kaip ančiukams. Beje eiti reikia labai atsargiai, nes pasitaiko šlapių ir slidžių akmenų, kai kur vanduo laša tiesiog ant galvos. Perėję ši urvą atsiduriame gana aukštai ant stačios, beveik kaip siena uolos, nuo kurios veda daugybė medinių laiptelių, kuriais nusileidžiame atgal į perėją ir sukame jau link mikroautobusų stotelės. Pakeliui grožimės stačiomis kaip sienos uolomis, apaugusiais miškais, srauniais kalnų upeliais.

Tatrai vakarėjant

Tatrai vakarėjant. Danguolės I. nuotr.

Grįžę į Zakopanę, dar spėjame pasivaikščioti centrine miesto gatve, skaniai pavakarieniauti prieš naktinę kelionę autobusu į Varšuvą.

Varšuva – šiuolaikinis Europos miestas

Varšuva įsikūrusi ant Vyslos upės krantų. Šiandien Varšuva – modernus, didžiulis su dangoraižiais, milžiniškais prekybos centrais europietiškas miestas. Bet daugiausia turistų žinoma sutraukia senamiestis. Į jį galima patekti nuo centrinės Varšuvos stoties. Senamiestyje daug gražių siaurų gatvelių, kurios veda į Turgaus aikštę ir Karaliaus rūmus. Turgaus aikštėje prekiauja suvenyrais, taip pat galima pasivažinėti bričkomis. Senamiestyje gausu bažnyčių. Pasukus maža siaura gatvele į šiaurę pasieksime senovinio bokšto griuvėsius, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Vyslos vingius. Čia dauguma turistų fotografuojasi prie Varšuvos simbolio – undinėlės. Pasak legendos ši undinėlė gyveno Vyslos vandenyse. Ir būtent ji žvejams išpranašavo, kad šioje vietoje bus pastatytas didelis miestas. Einant toliau pasieksime Barbakaną – šiaurinių Varšuvos vartų gynybinį įtvirtinimą. Čia ir baigiasi senamiestis.

Paukščių posėdis ant Varšuvos barbakano. Danguolės I. nuotr.

Pasukę kitu keliu nuo Karalių rūmų pateksime į Lazenki. Čia nuo kunigaikščių laikų įsikūrusios karališkos maudyklos. Aplinkui plyti didelis, gražiai sutvarkytas parkas. Didžiausia šio parko puošmena – rūmai tvenkinio salelėje. Tai miestiečių labiausiai mėgstama poilsio vieta.

Karalių rūmai Varšuvoje

Karalių rūmai Varšuvoje. Danguolės I. nuotr.

Taip pat Varšuvoje verta aplankyti ir kitame Vyslos krante įsikūrusį Pragos rajoną. Nors jame nėra labai saugu vakare, bet dieną tai tikrai galima apsilankyti. Šis rajonas – bohemijos vieta, čia įsikūrusios menininkų dirbtuvės, meno galerijos. Taip pat čia yra ir zoologijos sodas, į kurį ir užsukame, o tada jau traukiame link stoties. Naktis autobuse- ir mes jau Vilniuje.

Ir jeigu anksčiau atrodė, kad idealiausias poilsis – jūra, smėlėtas paplūdimys, žuvėdrų klyksmas, tai dabar tokį poilsį mielai iškeisčiau į kalnų žygius, kur nuostabi gamta, tyras oras, tyla, kurią nebent nutraukia paukščiai, ir lengva galva, išvalyta nuo visų blogų minčių. Ir tikrai teisingas posakis: „kad geriau už kalnus yra tik nauji, nematyti kalnai“.

 

Dėkojame Danguolei I. už nuostabius kelionės įspūdžius!

1 komentaras to Trys dienos Lenkijoje – trys miestai: Varšuva, Zakopanė, Krokuva

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.