Balkanai per dvi savaites: Albanija, Kosovas, Makedonija (II dalis)

Sumažinti Padidinti Teksto dydis Spausdinti puslapį

Balkanai per dvi savaites: Albanija, Kosovas, Makedonija (II dalis)

Tai yra antra įspūdžių dalis, pirmąją skaitykite spausdami šią nuorodą.

Albanija

33 laipsniai karščio, tiek rodė degalinės termometras 10 valandą ryto. Senutėliu vietos gyventojo automobiliu pasiekėme Tuzi kaimą. Nuo čia Albanija jau netoli. Kelyje pravažiuodavo seni „Mercedes“ automobiliai. Raudonas, geltonas, mėlynas… sustodavo beveik visi, tačiau čia autostopo kultūra nelabai suprantama. Visi nori pinigų ir prisistato taksi vairuotojais. Nors automobiliai neturi taksi skiriamųjų ženklų, tačiau dažnai veža žmones iš vieno taško į kitą už tam tikrą mokestį. Laukėme savo šanso. Sustojo kiek supratingesnis vairuotojas, kuris pavėžėjo nemokamai. Pasienyje šiukšlina, senas surūdijęs ženklas „pasveikina“ atvykus į Albaniją. Toliau siaubingu keliu į Škoderio miestą. Keliuose beveik jokių ženklų. Visi važiuoja kas kaip išmano taikydami ant „geresnės“ kelio dangos. Pašonėje užpelkėję Škoderio ežero plotai. Didžiausias Balkanų pusiasalio ežeras namai daugiau nei 250 paukščių rūšių. Tai vienas didžiausių paukščių rezervatų Europoje skiriantis Juodkalniją nuo Albanijos. Pravažiuodavome skurdžius kaimus. Pakelėse nepririštos vaikštinėjo karvės, ožkos, asilai. Blizgančios albanų akys nužvelgdavo du netikėtai čia atklydusius turistus. Škoderio mieste papietavome ir vykome toliau. Mikriuku į Va i Dejes. Vairuotojas nepraleido progos pabendrauti itališkai. Šia kalba susikalbėti kur kas lengviau nei anglų, nes dauguma albanų žiūri itališką televiziją. Daug ten važiuoja ir uždarbiauti. Prižadėjo pavėžėti į gražią vietą, nors tai ir nėra įtraukta į jo maršrutą. Išlaipinęs paskutinius keleivius jis papasakojo savo gyvenimo istoriją ir nuvežė prie ežero. Aplink ramybė, kalnai, vienas restoranas ir vos keli žmonės. Čia mums patiko. Už šią paslaugą naujasis bičiulis nepasidrovėjo pasiprašyti bokalo alaus restorane. Gavęs vieną užsiminė apie antrą ir bandė jaustis tikru draugu. Ech tie albanai. Dauguma, kuriuos teko sutikti nepaliko malonaus įspūdžio. Gudrūs, stengiasi išpešti sau naudos. Sutikome ir gerų! Vienas tokių tapo kriminalinės policijos darbuotojas vežęs mus link Kukes miestelio per kalnus. Kilome aukštyn, po to leidomės žemyn. Aukštai kalnuose labai gražu. Atsiveria plati panorama. Kelias eina beveik ties kalno viršūnėmis. Juditai kartas nuo karto pasidarydavo bloga, šiek tiek pykindavo. Nemalonus jausmas aplankydavo ir mane. Juk mes nepratę prie tokio aukščio, trūksta deguonies. Sunkiai su tuo policininku susikalbėjome, bet supratome jo didelį rūpestį mumis. Vyras neslėpė, kad jo šalyje nėra saugu. Atvežęs į vieną kaimelį, kuriame mes nusprendėme likti nakvoti vietos policijai papasakojo apie mus, parodė viešbučius, kuriuose galime apsistoti ir pasisiūlė palikti savo telefono numerį  jei prireiktų pagalbos. Kaimelyje vietos gyventojų akys „smigo“ į du naujus atvykėlius. Pasitiko pirmas kelionėje lietus. Išsinuomavę pigų viešbutį išėjome apsipirkti į parduotuves, kurios priminė daugiabučių namų rūsius. Viskas sena, neprižiūrėta, dulkina. Šalis daug metų atsilikusi nuo tikrosios Europos. Mums įdomu buvo viską stebėti, samprotavome kaip gyvena vietos gyventojai. Juk daug metų atgal panaši buvo ir mūsų Lietuva.

Šalis skurdi, tačiau čia yra ir juodoji rinka. Kartais tarp senų mersedesų, asilais raitų piliečių gali pamatyti ir labai prabangių automobilių. Sutikti albanai pasakojo, kad tai yra laisvės šalis. Čia kiekvienas gali daryti ką tik nori. Gaila tik, kad nesimato jokio progreso turizmo, infrastruktūros ir kitose srityse.

Kitą dieną kalnais keliavome toliau į Kukes miestelį. Tikslas buvo pasiekti Kosovą. Siaurame kelyje automobilių beveik nebuvo. Keliasdešimt kilometrų nuvykome su vieno sunkvežimiu. Po to grožėdamiesi nuostabiais gamtos vaizdais  valandėlę žingsniavome pėsti, kol išgirdome automobilio garsą. Albanas dirbantis Italijoje važiavo į Kukes miestelį. Šiuo keliu nebuvo važiavęs 10 metų. Iš sostinės Tiranos i Kukes neseniai atidarė naują autostradą, tad automobilių šiame kelyje gerokai sumažėjo.

Kukes miestelyje kai kurie vietiniai gyventojai, daugiausiai vaikai, bandydami atkreipti į save dėmesį, mus pasitiko šaukdami ir mojuodami. Turistai čia užklysta retai. Kita vertus nelabai čia yra ką pamatyti. Išėjus į kelią link Kosovo pasitinka dar gražesni kalnai vedantys į naują valstybę.

Kosovas

Ne tik graži gamta, bet ir draugiški kosoviečiai pagilina naujus įspūdžius. Susistabdome porelės vairuojamą mikroautobusą. Vykstame į Prizreno miestą. Maloniai esame pavaišinami vynuogėmis ir atgaivinami vandeniu. Pasienio poste gauname antspaudus, patvirtinančius mūsų atvykimą.

Tai naujai (2008) metais nuo Serbijos atsiskyrusi valstybė. Serbija dar ir šiuo metu Kosovą laiko savo dalimi. Dėl to kyla daug nesutarimų, konfliktų. Šalyje gyvena 88 procentai albanų. Vyrauja islamas. Keliaudamas dažnai pamatai daugiau albaniškų vėliavų nei kosoviškų.

Atsiskyręs nuo Serbijos Kosovas atsigauna po buvusio karo. Subombarduotus pastatus keičia nauji. 1995 metais albanai įkūrė Kosovo išlaisvinimo armiją, kuri pradėjo išpuolius prieš Serbijos policiją ir civilius. Konfliktu susidomėjo vakarai. 1999 metais vykęs karas oficialiai baigtas, tačiau konfliktai su Serbija yra išlikę. Šalyje daugumą sudarantys albanai karo metu spruko į savo šalį, daug žuvo, kiti tebelaikomi dingę be žinios. Pasibaigus karui Kosovas atiteko į Jungtinių tautų rankas, buvo įvestos taikdarių (NATO) pajėgos, kol galiausiai, 2008 metais Kosovo parlamentas paskelbė nepriklausomybę.

Apgaubtas Šaro kalnais Prizrenas antras pagal dydį šioje šalyje. Išlipę iš automobilio žingsniuodami palei vietomis išdžiūvusią Bistricos upę keliavome į centrą. Vietos restorane už 4 eurus skaniai prisivalgėme avienos šašlykų su salotomis ir ryžiais.

Vakarop nutranzavome iki Recane kaimelio. Pagrindine gatve lėtai žingsniavo karvės. Kitos stačiu šlaitu lipo iš upelio į kelią. Vietos senutės susėdę kalbėjosi tarpusavyje. Mąstėme su Judita, kaip šeimininkai nebijo savo karvių palikti be priežiūros ir kaip jų nesumaišo. Sudėtinga tai atrodo ko gero tik mums. Nuostabaus grožio Šaro kalnų nacionaliniame parke užlipome ant vieno kalno. Pasistatėme palapinę. Apačioje čiurleno upelis. Atsisėdę stebėjome gretimus kalnus, kaip vakarą keičia naktis. Tamsa paslėpė mažus namelius palikdama žibėti  šimtus mažų švieselių. Gamtos ramybę kelioms minutėms nustelbė mečečių gaudesys. Virš kalnų švytėjo žvaigždėtas dangus. Šilta ir jauki naktis gamtoje.

Ryte nuskubėjome prie šaltinio atsigaivinti. Viskas aplink taip gražu! Pakelėse daug restoranų. Turistams įkurti slidinėjimo kurortai. Keisdami automobilius kiekviename kaime pamažu judame Makedonijos link. Kosoviečiai padarė didelį įspūdi. Visi tokie šilti, draugiški. Noriai pasakojo apie savo šalį, tuo pačiu domėjosi ir apie Lietuvą. Nemažai jų prisimena mūsų šalį garsią dėl krepšinio. Nedarbo lygis šioje šalyje aukštas, tad verčiasi čia kas kaip išmano. Vietinės močiutės susėdusios pardavinėja pieną, medų, daržoves. Vyrai triūsia statydami namus.

Geromis nuotaikomis pasiekiame Makedonijos pasienį.

Makedonija

Pasiekus buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją (taip vadinama, nes Graikijoje vienas iš regionų vadinamas taip pat Makedonija) nuliūstu negavęs spaudo patvirtinančio atvykimą į šią šalį. Pasienietis pavartęs pasą nurodo eiti toliau.

Sostinė Skopje netoliese. Sustoja taksi automobilis, tačiau paaiškinus, kad keliaujame autostopu pasisiūlo pavėžėti nemokamai. Lėkdami dideliu greičiu netrunkame įvažiuoti į sostinę. Naujos plačios gatvės mums dar  svetimos, tačiau netrūkstame išanalizuoti, kaip nusigauti į centrą.

Didelis karštis sekino jėgas, o dar tos sunkios kuprinės… Skopjė turėjome tikslą pamatyti miesto centrą, aplankyti Makedonijos karaliaus Aleksandro Makedoniečio paminklą ir Motinos Teresės atminimo vietą. Čia ji gimė. 2003 metais Popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė palaimintąja. Verta pamatyti jos paminklą. Skopjė ji praleido 18 metų.

Beveik iš visų miesto pusių ant kalno stovintis Tūkstantmečio kryžius negali nepatraukti dėmesio. Jis saugo miestą nuo nelaimių, o naktį šviesdamas sukuria tokį vaizdą, tarsi kabėtų ore.

Akmeninis tiltas per Vardaro upę vienas lankomiausių turistinių objektų mieste. Pasigrožėjome ir juo.

Apžiūrėję Makedonijos sostinę keliavome į Komanovo miestą. Nusipirkome pigius traukinio bilietus, kad nereikėtų gaišti laiko išeinant į kelią. Be to, buvome pavargę nuo didelio karščio ir nemažai per dieną nužingsniuotų kilometrų.

Traukinių stotyje iki išvykimo liko daugiau nei valanda. Judita sėdėjo ant suoliuko, o aš nužingsniavau peronu kiek toliau padaryti keletą įdomesnių nuotraukų. Grižus atgal mūsų žvilgsniai nukrypo į du vyrus. Supratome, kad esame sekami. Du narkomanai buvo netoliese mūsų, nuolatos dairėsi į kuprines ir fotoaparatą. Prisiminėme, kad kaip pirkome bilietus jie taip pat mus stebėjo. Taigi matė ir pinigines… Mąstėme ką daryti. Žmonių beveik nebuvo, artėjo vakaras. Nenorėjome, kad viskas pasibaigtų blogai, tad ėmėmės saugumo priemonių. Susiradome, kur yra policija. Pasikviečiau vieną pareigūną į pagalbą. Jis geranoriškai mums padėjo. Apklausė du vyrus, sužinojęs, kad jie neturi traukinio bilietų išvijo  juos iš stoties. Palengvėjo, atsipūtėme, tačiau neilgam. Po dvidešimties minučių ir vėl išvydome juos mūsų perone! Po trumpo laiko atėjo ir tas pats pareigūnas. Liepė nebijoti, sakė saugos jis mus. Tuo tarpu narkomanai nusipirko bilietus į tą patį miestą. Pasirodo jie ten gyvena. Sutemo. Mąstėme ar nebus problemų, kai teks išlipti tame pačiame mieste. Mums belaukiant traukinio pareigūnas atsiuntė prie mūsų sėdėti apsaugos darbuotoją. Įspėjo laukusius keleivius mus pasaugoti. Visų akys nukrypo į mus ir du nemalonius vyrus. Vienas jų, žymiai vyresnis, stebėjo mus niekinančiu žvilgsniu. Jautėmės saugūs, laukiantys keleiviai liepė nesibaiminti, klausinėjo iš kur esame. Buvo geranoriškai nusiteikę padėti.

Į Kumanovą traukinys atvyko vėlai vakare. Išlipus blogadariai greitu žingsniu nuėjo savais reikalais. Įdomiausia, kad vėliau mes juos dar kartą sutikome miesto centre, tačiau jokių problemų neiškilo.

Netoli pagrindinės miesto aikštės dvigubai nuderėję kainą apsistojome viešbutyje. Ko gero vienintelis veikiantis tame mieste, kurį radome.

Kitą dieną nelabai radę ką čia apžiūrėti nusipirkome kelis suvenyrus ir tranzavome toliau. Grožėdamiesi Makedonijos kraštovaizdžiu pasiekėme Kriva Palanka miestelį. Buvome netoli Bulgarijos.

Donato Puzaro pasakojimas ir nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.