Slidinėjimo kelionės: geriau automobiliu ar lėktuvu?
Faktas: ir važiavimas automobiliu, ir skrydis lėktuvu turi savų privalumų ir trūkumų. Nes kasmet į kalnus važiuojantieji automobiliu galėtų pavydėti kelionės lėktuvu palengvinimų, o kai kurios žavingos kelionės akimirkos galimos tik keliaujant keturrate transporto priemone.
Važiavimo „vargai“
Pagrindiniai kelionės automobiliu trūkumai – ji trunka ilgai, o per parą dvi kelyje pavargsta ir keleiviai, ir vairuotojai. Į priekį dar kaip į priekį, nes pagaliau atvykus į vietą galima išsimiegoti ir laukia snieguotas atpildas už vargus – malonumas visą savaitę būti kalnuose. Žymiai sunkesnė kelionė laukia sugrįžtant namo, nes skubama ir jau dažniausiai važiuojama be nakvynės. „Per tą parą ar dvi namop ir vėl pavargstama, ypač – tie žmonės, kuriems tenka atsakomybė vairuoti, tad sugrįžtama lyg ir po atostogų, bet lyg ir nelabai, o kitą dieną – ir vėl į darbą“, – sakė Andrius Paulionis, kelionių agentūros „Baltic Tours“ pardavimų vadovas.
Ir nors skrydis lėktuvu taip pat pareikalaus jėgų, vis dėlto jis trunka gerokai trumpiau (nuo Vilniaus iki Austrijos Zalcburgo ar Italijos Veronos – apie 2 val.), o su pervežimu nuo oro uosto iki pasirinkto kurorto sugaišite daugiausia pusdienį. „Pakeliui į viešbutį, iš oro uoste pasitinkančio ir iki apgyvendinimo vietos palydinčio gido galima užsisakyti slidinėjimo pasus, kurie jau kitą dieną be jokio pabrangimo bus pristatyti į jūsų kambarį, todėl pirmą slidinėjimo dieną galėsite keliauti tiesiai į trasas, o ne stovėti eilėje prie slidinėjimo pasų, – pasakojo Inga Aukštuolytė, tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Ryšių su visuomene ir Rinkodaros skyrių vadovė. – Skrendant lėktuvu atostogos prasideda jau oro uoste, o didžiausias rūpestis – susidėti lagaminus ir atvykti į oro uostą laiku“.
Tiesa, pasirinkus skrydį nebus jausmo, kad patys įveikėte kelią, pervažiavote šalį po šalies. Kaip kad negalėsite pasidžiaugti matę Čekijos, Austrijos ar Italijos landšaftus bei valgę skanaus (arba nelabai) pakelės maisto. Vis dėlto teisybės dėlei reikia pastebėti, kad jei pasirenkamas tiesiausias ir greičiausias kelias, tai dažniausiai jis veda per betonu aptvertus greitkelius ir romaniški vaizdai per langus – vis retesni. O jei vykstama, pvz., į Italiją, tai stabčioti ar nusukti nuo kelio ir gėrėtis vietos įžymybėmis tiesiog nebus kada – pvz., iki garsiojo Červinjo kurorto yra lygiai 2 dienos kelio (skaičiuojant su nakvyne), sustojant pakelėje vos kelioms minutėms, per kurias perpildytoje triukšmingoje degalinėje sustumsite į save baltos skrudintos duonos riekę su duokdie gabalėliu sūrio – fokačio, už 5 eurus. „Nors iš tikrųjų to kelio per Italiją – labai gaila, nes važiuojama visai pro pat Veneciją, Veroną ir kitus garsiuosius miestus. Tad jei yra noras užsukti bent į vieną iš jų, tuomet kelionei į vieną pusę reikėtų skirti bent 3 paras“, – patarė A. Paulionis.
„Viena yra svarstyti kelionę automobiliu tuomet, kai slidinėti vyksta tik suaugusieji, kurie gali sukąsti dantis ir būti kantresni, tačiau jei vykstama su mažais vaikais, savo keliautojams primygtinai patariame skristi lėktuvu, – sakė I. Aukštuolytė. – Sunki kelionė gali atgrasyti nuo slidinėjimo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius – tik pamėginkite įsivaizduoti, kaip reikia užimti ar nuraminti vaiką, parai ar dviem įkalintą automobilio kėdutėje? Tikėtina, kad į kalnų kurortą nuvyksite ir pavargę, ir mirtinai išsipykę tarpusavyje“.
Patarimas! Jei vis dėlto keliaujate automobiliu, nesistenkite užpildyti visų laisvų vietų ir važiuoti sausakimšoje transporto priemonėje. Kelionė bus žymiai lengvesnė jei gale sėdėsite ne trise, o dviese, – taip lengviau sutalpinsite ir daiktus ir nereikės bijoti atidaryti bagažinės pusiaukelėje. Taip pat kelionę gerokai palengvina nakvynės viešbutyje. Žinoma, tuomet procesas brangsta ir jau vargu ar galima sakyti, kad važiuoti savarankiškai, t. y. automobiliu, yra pigiau nei skristi lėktuvu. „Viena jei visa kompanija nusiteikusi taupyti, tačiau jei kompanija mišri ir vieni nori išleisti mažiau, o kitiems reikia ir viešbučio pakeliui, ir įdomesnio restorano, ir apskritai kuo daugiau lepinimosi, tuomet važiavimas į kalnus automobiliu netenka ekonomiškumo statuso“, – sakė kelionių agentūros atstovas. Realios išleidžiamos sumos važiuojant automobiliu į, pvz., Italijos Alpes – apie 700 Eurų vienam 9 dienas trukusios kelionės dalyviui, skaičiuojant su nakvynėmis pakelės viešbučiuose.
Manote, kad niekas o niekas taip nesujungia žmonių ir nepadaro jų neišskiriamais draugais kaip 2 paros, praleistos ankštame automobilio salone? Matyt, panašių įsitikinimų vedami kai kurie slidinėjantieji iš automobilių persėdo tiesiai į lėktuvus, kuomet pusė ar net didžioji užsakomojo lėktuvo dalis užpildoma didesnės slidinėjančiųjų kompanijos su šeimomis. „Viena iš tokių grupinių kelinių oru priežasčių, kuomet užsakomas kone visas lėktuvas – tie pirmieji slidinėjantieji, kurie anksčiau į kalnus vykdavo autobusiukais, dabar turi ne tik dar daugiau draugų, bet ir šeimas. Tokioms grupėms alternatyva dvejopa: arba automobilių karavanas, arba – skrydis lėktuvu“, – sakė ir grupes skraidinančio kelionių organizatoriaus „Tez Tur“ atstovė.
Apgyvendinimo „džiaugsmai“
Važiuojantieji vienu ar dviem ekipažais į kelionės galą ima nervintis ir skubėti – nes kas atvyks pirmas, tas išsirinks geriausius kambarius iš anksto užsisakytame namuke, o kas vėluos, tas visą savaitę gyvens, pvz., name be garso izoliacijos virš virtuvės ar bendros vakaronių patalpos, – „geras miegas“, privatumo nebuvimas ir prisvilusių blynų aromatas kambaryje – garantuoti. O kur dar kone iš anksto užprogramuotas nepasitenkinimas ir konfliktai, kodėl vienam teko geriau nei kitam…
Tarp gyvenimo kalnų namelyje privalumų – dažniausiai juose būna virtuvė, kurioje ruošiamos bendros vakarienės, o jei pasiseks, namelis bus vaizdingoje vietoje kur nors aukštai kalnuose, nors pasivaikščioti aplink gali būti ir baisoka, ir rizikinga. Tiesa, tas pats užvažiavimas slidžiu serpantinu, kur nuo stataus šlaito jūsų neskiria net menka saugumo iliuziją kurianti tvorelė, bent jau pirmomis dienomis gali tapti didžiulio streso priežastis, o vairuotojas negali tiesiog užsimerkti ir nežiūrėti į kelią, kaip kad tai padarys pusė sėdinčiųjų automobilyje.
Jaukios bendros vakarienės taip pat virsta vis labiau individualistais tampančių žmonių kovos lauku, mat vienas nevalgo mėsos, kitas – bulvių, trečias laikosi japoniškos dietos, o ketvirtam viskas per aštru ir per sūru… Žodžiu jei yra disciplina ir gebėjimas bei noras taikytis prie kitų (nes gyvenimas kalnų namelyje, toliau nuo gyvenvietės, reiškia, kad jūs būsite labai priklausomi nuo kompanijos ir vairuotojų), parsivešite į namus draugų už milijoną, o jei esate individualistai egoistai (ir mes turime teisę tokiais būti), tuomet per visas savo atostogas ilgėsitės pabuvimo sau ir svajosite apie grįžimą namo.
Viešbutis ir savo kambario turėjimas apsaugo nuo visų šių kolektyvizmo problemų. Viešbutyje jums nereikės dalintis su bendraminčiais tualetu ar laukti kada atsilaisvins dušas, gausite tokį kambarį, kokį užsisakėte ir taip išvengsite neteisingų dalybų jausmo ar net pavojingų lenktynių kelyje, jei pasiilgsite vienumos ar jausitės pavargę, tiesiog galėsite užsidaryti savo kambaryje, o jei norėsite linksmintis – visuomet prašom. Viešbučiai kalnuose dažniausiai turi poilsio kambarius, skirtus būti didesnėse kompanijose, taip pat siūlomos pirtys ir baseinai. Mat juk ir viešbučiai yra pasiryžę priimti didesnes slidinėjančiųjų grupes, būna ir kambarių su virtuvėlėmis, jei norisi gaminti maistą patiems.
Tiesa, renkantis ir trobą kalnuose, ir vilą, ir viešbutį reikia žiūrėti, ar yra batų džiovykla ir apskritai kambarėlis slidinėjimo amunicijai pasidėti, nes kitą dieną kišti koją į pridrėkusius ir sušalusius batus – brrr kaip nemalonu.
Vienas gyvenimo viešbutyje, kurių dauguma įsikūrę kalnų miesteliuose, malonumų – po slidinėjimo kalnuose yra kur pasivaikščioti ar apsipirkti, ar net susirasti atpalaiduojančių SPA procedūrų. Tuo tarpu nors gyvenimas aukštai kalnuose, pas kokią bobutę austrę, angliškai nemokančią nė mur mur, ir turi savotiško žavesio, tačiau automatiškai padaro mus dar labiau priklausomus nuo vairuojančiųjų ir likusios kompanijos dalies. Nes nuo namelio iki trasų, taip pat ir iki miestelio reikia važiuoti ir negali to padaryti kada užsinorėjęs. „Tuo tarpu jei jūsų viešbutis – miestelio centre, tai net ir iki keltuvų nueisite tiesiog pėsčiomis. Ir taip išvengsite dar vienos kolektyvinės problemos – būtinybės prie automobilių susirinkti visiems vienu metu, nes kas gi pakenčia vėlavimą, o iš kitos pusės – kam gi nenutinka bent kartą gyvenime pavėluoti ar net pasiklysti kalnuose ir dėl to užtrukti? Kai keltuvai arti viešbučio, nusileisti nuo kalnų gali kada nori – nesi priverstas trintis ant kalnų net jei ir šiandien – ne ta diena ar tiesiog atsibodo..?“, – sakė „Tez Tour“ atstovė.
Atsiskaitymo aritmetika
Vis dar tvirtinantiems, jog kelionė automobiliu yra pigiau nei lėktuvu – viskas priklauso nuo individualaus poreikio komfortui. Nes jei norite važiuoti maloniai, su nakvyne gerame viešbutyje ir vakariene restorane, tai kelionės išlaidos jai labai priartėja prie net ne pigiausių, bet vidutinio brangumo skrydžio (dar ir su „Viskas įskaičiuota“) bilietų.
Kitas namo grįžus laukiantis „malonumas“ – automobilį reikės būtinai valyti, o kad tilptų slidės – prieš išvyką teks pirkti arba nuomotis stogo bagažinę, teks susimokėti už Austrijos, Italijos kelius, o vežančiajam dar klius ir transporto susidėvėjimo išlaidos, tepalai, langų plovimo skysčiai ir visi kiti „malonumai“ – ką jau bekalbėti apie išlaidas, kurios būtų patirtos kelyje nutikus gedimui ar avarijai. Ir nors jau kam kam, bet mums tai niekuomet nieko nenutiks – įrodyta, kad oro transportas yra žymiai saugiau nei žemės.
Ant pasirinkimo svarstyklių
Taip, bendri vargai sujungia. Ir jei vieniems pakeleivio galva ant peties per kiaurą naktį – tiesiog spaudžia, tai kitiems toks važiavimas tampa brangiausiu prisiminimu, o su žmonėmis taip suaugama, kad grįžtant namo net nejauku pagalvoti – kaip nuo rytdienos reikės gyventi be jų?..
O iš kitos pusės – kažkam (dažniausiai – vienam) teks suorganizuoti kelionę ir su likusiais atostogų dalyviais suderinti visas detales, žvarbų žiemos parytį (o greičiau – tiesiog naktį, kokią 2-3 val.) surankioti visus keleivius iš skirtingose miesto vietose esančių miegamųjų rajonų ir ties kiekviena stotele tapti visko sutalpinimo į bagažinę magu, o vėliau vis ką nors spręsti už save ir kitus arba, priešingai, kęsti tuos kažkieno sprendimus… Po kelių tokių savarankiškų kelionių, o ypač jei dar tenka organizatoriaus vaidmuo, taip norisi tiesiog patyliukais nusipirkti lėktuvo bilietus ir paslidinėti… sau. Bent kartą. Net jei paskui ir labai ilgėtumeisi vairo rankose ir betoninėmis tvoromis aprėmintų Lenkijos pakelių.
