Įspūdžiai. Antroji diena Paryžiuje: „Geležinė dama“
Taigi išlipome iš metro. Mus pasitiko visiems puikiai žinomas, žymiausias Prancūzijoje esantis kabaretas – Mulen Ružas. Jei norėsite jį aplankyti, būtinai aplankykite ir naktį. Tada rajonas pradeda tikrą savo gyvenimą. Įėjimas į Mulen Ružą prasideda nuo 90 eurų, tad jei keliaujate taupiai, manau šį reginį turėsite praleisti. Toliau pajudėjome link Jėzaus Širdies bazilikos. Ją galite pasiekti tiek laiptais, tiek funikulieriumi. Tačiau mes pasirinkome mums malonesnį kelią – ėjimą per Monmartro rajono gatveles. Vienoje aikštėje buvo tikrai į ką pažiūrėti. Susirinkę daug menininkų, tapytojų, dailininkų, karikatūristų, kurie tiesiog vidury aikštės tapė žmonių portretus, peizažus ir panašiai. Tikrai buvo smagu pastebėti kūrybingas asmenybes. Aišku už tam tikrą sumą žmonės galėjo įsigyti ir savo portretą. Smagu ir tai, jog kiekvieno kūrėjo stilius ir atlikimas buvo kitoks, tad turėsite tikrai didelį pasirinkimą. Galiausiai gatvelėmis pasiekėme baziliką. Čia vaizdas atsiveria tikrai įspūdingas. Matosi beveik visas Paryžius. Aš net siūlyčiau jums apsilankyti vakarop, kada galėsite išvysti saulėlydį – turėtų būtų tikrai gražu. Be abejo, ir pati bazilika paliko įspūdį. Užėjome į vidų. Kadangi man bažnyčios nedaro didelio įspūdžio, apie vidų jums papasakoti tikrai daug negaliu, tačiau siūlyčiau užeiti visur kur tik galite, juk gera žinoti, kad buvai žymiuose Paryžiaus objektuose. Prisėdę ant kalvos, pasiklausę vietos gitaristo, kuris, mano nuomone, buvo tikrai talentingas, pajudėjome toliau.
Nuvykome dar kartą iki Luvro. Šįkart su tikslu įeiti į vidų ir pamatyti vieną iš žymiausių pasaulyje paveikslų – Moną Lizą. Mano nuomone, tai labai išpūstas dalykas, tačiau jos nepamatyti, būtų kaip ir nuodėmė. Visiems kam patinka muziejai, turėtumėte Luvre praleisti daug laiko, nes jis labai didelis, o viduje eksponatai tikrai įspūdingi ir turintys didelę istoriją. Mes praleidome kelias valandas, pamatėme pagrindinius eksponatus ir Moną Lizą. O paveikslas pasirodė tikrai mažas. Palikę Luvrą sugalvojome pasiekti dar vieną lankomą objektą Paryžiuje – Panteoną. Kadangi jis nepasirodė labai toli, ėjome pėsčiomis. Prieš kelionę atsisėdome labai jaukiame parkelyje, kuris yra prie Noterdamo katedros, papietavome. Bevaikščiodami gatvelėmis, pamatėme kelias gražias bažnyčias, pauostėme vietinių kepyklėlių kvapų ir pasiekėme savo tikslą – Panteoną. Labai jauki vieta. Prie jo yra universitetas, iš kurio studentai plūsta prie Panteono, atsisėda ir tiesiog šnekučiuodamiesi pietauja, dalinasi įspūdžiais, dienos planais. Pasėdėję valandėlę nusprendėme pasiekti stotelę netoli Mulen Ružo, nuo kurio mus turėjo pasitikti antras žmogus, kuris mus priims nakvoti. Matau nuostabios šypsenos savininkę – Esther, kuri mums jau mojuoja ranka.
Apie Esther vėliau. Tiesiog tą momentą su ja pabendravome, pamatėme jos mažus apartamentus, padovanojome dovanas iš Lietuvos, palikome sunkias kuprines ir išbėgome toliau ieškoti nuotykių, kurie paliks dar didesnius įspūdžius. Juk šiandien pasimatymas su „Geležine dama“. Antrą kartą grįžome prie Triumfo arkos. Šiandienos planas buvo užkilti į jos viršų. Asmenims iki 26 metų įėjimas nemokamas, tad pasinaudoję šiuo pasiūlymu jau lipome siaurais, apvaliais laipteliais į viršų. Viršuje atsiveria nuostabus vaizdas ir matosi visas Paryžius, tad užlipti tikrai būtina kiekvienam ten nukeliavusiam. Pasimėgavę vaizdu jau judėjome į apačią ir ruošėmės eiti į pasimatymą su „Geležine dama“. Kitaip sakant turėjome bilietus į aukščiausią Eifelio bokšto aukštą. Norėjome vakare pasigrožėti nuostabiu vaizdu ir tikrai neprašovėme. Vaizdas buvo įspūdingas. Pakilę liftais iki pat viršaus, pajutome bėgančius šiurpuliukus per nugarą, vaizdas buvo gražiausias, kokį esu matęs. Tą akimirką pasijutau visai kitaip. Apie tai pasakoti ilgai negaliu, nes kiekvienas atranda save kitaip, kiekvienam patinka skirtingi dalykai, bet tą akimirką jaučiausi nuostabiai. Tad jei galite finansiškai leisti sau, tikrai siūlau tą padaryti. Pakilti ir pajusti panašų jausmą savyje.
Nulipę į apačią, kaip ir visame Paryžiuje, mus pasitiko juodaodžiai su savo suvenyrais. Atsisakę jų paslaugų, pajudėjome link Esther namų. Pasigrožėjome apšviestu Eifelio bokštu, tarp kitko, kas valandą jis mirksi, tad praleisti to reginio neįmanoma. Kadangi Paryžiuje gatvelės panašios, sunkiai, tačiau su Esther pagalba sėkmingai radome jos namų laiptinės duris. Pašnekėjome, pasidalinome įspūdžiais. Kadangi tiek Esther, tiek mudu du buvome išvargę, nuskubėjome į lovas. Naktis buvo nuostabi, nes miegojome kaip maži vaikai.
Esther 25 metų mokytoja iš Paryžiaus. Paryžiuje ji moko vaikus anglų ir ispanų kalbų. Turi nemažai Couchsurfing patirties ir yra aplankiusi tokias šalis kaip Rusija, Madagaskaras ir kt. Jos veide visada buvo šypsena. Ji su malonumu su mumis šnekėjosi, dalinosi patirtimi. Taip pat supažindino su savo augintiniu – žiurkėnu Kawai. Kas išvertus lyg ir iš japonų kalbos reiškia „mielas“.
Antroji diena baigėsi. Aplankėme nuostabiojo Eifelio bokšto aukščiausią aukštą, pasimėgavome miestu iš aukštai. Tai buvo ypatinga diena. Tačiau dar laukė trečia. Apie ją kitoje dalyje.
<<Skaityti pirmąją rašinio dalį>>
